14
Dec
Beveik plaukimas

Jeigu manote, kad buriavimo mene didžiausias iššūkis yra plaukimas, turite pašalinti vieną „p“ ir būsite teisūs. Jūros ligos, liūtys, privaloma rytinė kontaktinė improvizacija ir net naudojimasis laivo tualetu įsirėmus į sienas visomis likusiomis galūnėmis nublanksta prieš visagalį - laukimą.

Laukimas buriuojant pasireiškia įvairiais pavidalais. Vienas akivaizdžiausiai užklumpančių - štilis, negailestingai sudorojantis visą buriavimo esybę ir priverčiantis nenoromis, nuleistomis rankomis, ir savigailos ašarų kupinomis akimis susukti bejėgiškai besitaršančią genują tarsi kokią pasidavimą simbolizuojančią baltą vėliavą ir vesti variklį. O mūsų „Vancouver 25“ variklio vedimas anaiptol nėra raktelio suktelėjimas mūvint baltas pirštinaites, tai yra jau anksčiau apdainuotas dirbtinis kvepavimas atliekamas energingai sukant rankeną. Taigi, ir sprendimas atleisti bures, ir visa, kas seka po to, tampa simboliniu atsidavimo artėjančiam vėjo laukimui aktu. O tuomet gali tekti rymoti ištisas valandas ausimis gaudant gūsius ir gėdingą burzgimą sklindantį iš po kokpito.

Tačiau štilis anaiptol nėra labiausiai moralę žlugdanti laukimo forma. Štai andai atsibundu laivui sveikai palinkus pjaunant bangas bene penkiais mazgais ir jau puolu sveikinti rumpeliuotoją Tomą su geru kursu, kai akys nevalingai užkliūva už GPS'o ekrano, kuris pribrūkšniuotas taip, tarsi kažkas būtų bandęs įsitikinti, ar tušinukas tikrai nerašo (o jis rašo). Taip miegant kapitonui porą sykių braukydami kurso pirmyn-atgal ciklą dar turėjome vilties, kad galbūt GPS palydovus apšvitino koks nors saulės proturberantas arba kad, ką esant įmanoma teigia kai kurios teorijos, apsivertė žemės magnetinis polius. Deja, bet koks paaiškinimas atrodė priimtinesnis nei faktas, kad jūros srovių kryptis visas tas aštuonias valandas kompensavo vėjo traukos sukeltą judėjimą. Tąsyk teko rinktis tarp tolesnio Sizifui pavydą keliančio maskatavimo ir atsitraukimo į miestą, kuriame gatvės prekeiviai pusę vienuoliktos nakties ant šaligatvio išsistatę daug nelegalių filmų kopijų, bet kažkodėl praeinant reklamuoja tik vieną, ko gero populiariausią, pavadinimą - „spliff“. Turbūt miesto impresijos detalumas nereikalauja atsakymo, ką mes pasirinkome mieliau.

Po šių patirčių jau maniau, kad žinau, ką reiškia laukti, bet tik iki tol, kol prisišvartavome Gibraltare. Pradėkime nuo to, kad pirmas kelias dienas laukėme ir nežinojome, ko - nei kur toliau plauksime, nei kada, nei su kuo. Ir kai jau galutinai sukirtome rankomis su kapitonu dėl plaukimo, pasiruošimo darbų užtikrintumas tapo tolygus kosminiam triukšmui ir, manau, nesunkiai būtume įkalbėję matematikų bendruomenę mūsų pasiruošimo išlaidas ir trukmę naudoti kaip atsitiktinių skaičių generatorių.

Štai mūsų gelbėjimosi plausto patikra per plauką nepatvirtino posakio, kad šykštus moka du kartus. Pradinis planas buvo surasti gelbėjimosi plaustų servisą Gibraltare. Kiek beklausinėjome, visi pirštai rodydavo (netiesiogine to žodžio prasme) į vieną asmenį - Plaustų Styvą. Kadangi kapitonas Gal turi anomališką neigiamą predispoziciją visam, kas turi ko nors bendro su Britanija, jis buvo įsitikinęs, kad Styvas, dar būdamas ir bene monopolinėje pozicijoje, nebus sužavėtas mūsų derybų meno. Tad vargais negalais atkapstėme kitą kompaniją Ispanijoje, Algeciras mieste, kuri išmano Zodiac gelbėjimosi valtis.

Pirmas vizitas ispanų dirbtuvėje buvo visai malonus ir tikrai negalėjo nuteikti tokiai greitai įvykių eskalacijai. Iš pradžių žadėjusi geresnius įkainius nei Styvas, staiga nusprendė, kad egzistuojančio plausto paruošimas visgi kainuos beveik tiek pat, kiek tiesiog naujas plaustas. Vėliau, kapitono Gal aštraus liežuvio pagalba, jie sugebėjo bene dvigubai sumažinti kainą, bet čia mes įtarėme reliatyvios nuolaidos strategiją ir nutarėme atsitraukti. Tas mums kainavo 6 pusantros valandos pasiplaukiojimus į Algeciras (ir atgal), kurį dėl dažno lankymosi jau praminėme savo mėgstamiausiu Ispanijos miestu, tris pasivažinėjimus taksi ir beveik 20 vaizdingais priemiesčiais nupėdintų kilometrų. Serviso darbuotojai mums atsisakius jų paslaugų ir, negana to, nesutikus mokėti už dėžės atidarymą ir pažiūrėjimą jau buvo taip įtūžę, kad atvažiavus pabandyti jo atsiimti pirmą kartą jie demonstratyviai, net paprašyti, nemalonėjo palaukti 10 minučių po darbo laiko ir, mano vizijoje, užsirakinę viduje, kikendami kaip vienuolikmečiai paaugliai bemėtantys petardas į praeivius iš pusrūsio, stebėjo mūsų neegzistuojančias reakcijas. Atvažiavus antrą sykį tiesiog atidavė plaustą atskiromis dalimis, net nesivargino sudėti. Gerai, kad nereikėjo važiuoti trečiąsyk, gal tada būtų dar ir pripūtę, įmetę į jūrą ir liepę išsitraukti su meškere.

Pabrukus uodegas teko grįžti pas Plaustų Styvą. Jeigu jums kada nors Gibraltare reikės sutvarkyti gelbėjimosi plaustą - Styvas yra jūsų viltis. Jis ne tik kad buvo operatyvus, pats pasiėmė ir pristatė plaustą, viską paruošė per vieną dieną, bet dar ir sugebėjo padaryti bene dvigubai pigiau nei galutinė ispanų kaina. Jeigu pralaimi derybas - tau pagelbės Plaustų Styvas.

Pasiruošimą taip pat praskaidrino ir nuotykiai su vietinės prieplaukos kavinės viršiliūga, kuriam mūsų kompiuterizuota akivaizda kėlė nepaaiškinamą pasidygėjimą ir vidines, greičiausiai iš nepilnavertiškumo jausmo kylančias, prieštaras ir kuris mums vos tik įjunkus į savo darbus išjungdavo interneto maršrutizatorių ir paklausus, kas nutiko internetui, sakydavo „mañana“, tačiau mums tik išėjus jis nagingai „sutaisydavo“ maršrutizatorių ir internetas imdavo tekėti įprasta vaga. Keletą kartų leidę jam suprasti, kad žinome, ką jis daro, savo išlaidas nukreipėme į kitas vietas. Tik jie pamiršo vieną dalyką, kurio nevalia pamiršti, kai išjunginėji maršrutizatorių granatams - pasikeisti savo konfigūracijos prisijungimo slaptažodį iš standartinio. Klaida, leidusi pasireikšti mūsų kūrybingumui.

Vienas iš netikėtų pasiruošimo darbų buvo saulės baterijų siuvimas prie tento. Netgi, sakyčiau, netikėtai sunkiausias ir po tų gerų dešimties valandų siuvinėjimo ir penkių sulaužytų adatų tapęs savotišku rožančiumi su kiekviena siūle kontempliuojant laukiamą mėnesio ar pusantro trukmės kelionę savaičių atstumu nuo artimiausio uosto ar kitų laivų, bet daugiausia poros metrų atstumu nuo snaudžiančio ar į Zeldą pasinėrusio įvairios prigimties druskų tirpalais išsikvėpinusio jūreivio. Po tokio kelias dienas trukusio siuvinėjimo supratau, kad žaisdamas akmenį-žirkles-popierių greit tapčiau nuspėjamas, nes akmuo būtų viskas, ką matytumėte pažiūrėję į mano rankas. Netgi pradėjau matyti siuvimą kaip mazgams artimą meną, išradinėti vienai ar kitai situacijai tinkamas siūles ir supratau, kad jeigu ateiviai paprašytų paaiškinti, kur yra riba tarp siūlo ir virvės, tikriausiai pasiūlyčiau jiems su virve išsivalyti tarpdančius taip atskleidžiant ploną ribą tarp šių gijų prigimties. Žodžiu, siuvimas prailgo.

Man taip pat teko užduotis pasirūpinti maistiniais ištekliais. Deja, teko įsitikinti, kad La Linea parduotuvės nėra subalansuotos maistu ir vandeniu apipirkti tris žmones šešioms savaitėms. Man beapsipirkinėjant vienu metu buvo sustojusi visa Mercadona prekybos centro veikla. Visų pirma dėl to, kad mano penki pilnutėliai vežimėliai užstojo visą saldumynų skyrių ir dalį kasų. Visų antra, nes suprasti, kaip aš bandau ispangliškai užsisakyti pristatymą į laivą antrame prieplaukos pontone, prireikė mažiausiai trijų darbuotojų ir vienos rusų kilmės damos-klientės. Šiai damai, beje, už vertimą aš atsidėkojau neišduodamas, kad ji man benusakant prieplaukos lokaciją ir beaiškinant kaip čia į tą laivą kažką pristatyti, pasinaudojusi sumaištimi, nesumokėjusi susigrūdo butelį vandens sau į rankinuką. Matyt jai azartas, o aš treniruojuosi susidūrimui su Apollo Robins.

Kitą rytą pusė tonos sauso maisto ir vandens buvo išslapstyta po visą laivą neaplenkiant net variklio skyriaus ir frazės tokios kaip „guys, I'm going to hide these noodles inside the wall“ greitai nebekėlė nuostabos. Turbūt sunku būtų nežinant atspėti, koks produktas mūsų atsargose buvo populiariausias. Tai kapitono Gal ambrozija ir atsakymas į visus jo neužpildytus lėkštės kampus - tahinis. Dėl šios purios trintų sezamo sėklų masės, manoma, į Ispaniją buvo atskraidinti kapitono tėvai, kurie šiuo produktu mus ir aprūpino.

Nejučiomis pasiruošimo darbai ir aktyvus laukimas artėjo į pabaigą. Tris kartus gatvėje prasilenkus su Godot, nužiūrėjus kaip Cio-Cio San uoste apsikabina su atvykusiu jūreiviu, papozavus su Gibraltaro uolos beždžionėmis, nutupdžius gelbėjimosi plaustą ant jachtos korpuso, ir barsukiškai prisikrovus maisto šešioms savaitėms pagaliau susiruošėme palikti Europą ir išplaukti į Kanarus.

Comments

Saulius 3 years, 11 months ago


;)

Link | Reply
Currently unrated

Andrius 3 years, 11 months ago

Pritariu Sauliui

Link | Reply
Currently unrated

Tomas G 3 years, 11 months ago

Saunuoliai, Taip ir toliau ;) Pamenu ir savo kelione tiesiog UK - LTU ir ten buvo daug ispudziu, tai manau Jum isviso super ;) Tomai, kai pasakei man apie savo plana, jis kazkaip keistai tuo metu man nuskambejo, gal tiesiog atrode keistai :DD Bet dabar noretusi ir paciam pabandyt ;) Geros nuotraukos !!!

Link | Reply
Currently unrated

Ruta Kuz 3 years, 11 months ago

Geri norai ir idirbis - geras ir rezultatas :) geriausi linkejimai is skotu ;)

Link | Reply
Currently unrated

New Comment

required

required (not published)

optional