26
Apr
Atlanto kirtimo MEGA POST'AS

Šį kartą pabandysime kažką iki šiol dar nematyto mūsų blog'e - kartu parašysime vieną, bendrą, kolosalų, fantastišką, kosmopolitišką, naudingą sveikatai, naudingesnį visumenei, jauninantį ir jaudinantį įrašą. Tomas ir Rimvydas. Rimvydas ir Tomas. Romas ir Timvydas. Timas ir Romvydas. Prisatome jums: ATLANTO KIRTIMO MEGA POST'AS.

Raudona - Tomo rašliava.
Mėlyna - Rimvydo rašliava.

Atsibudau išpiltas šalto prakaito į šonus lengvai svyruojančiame laive, skiperio lovoje, prie pat išėjimo į kokpitą. Kelios sekundės susiorientuoti, kur aš esu, ir žvilgsnis krypsta į lauką – neįprastai daug šviesų. Kažkas negerai. Vienintelė mintis – prie mūsų pavojingu atstumu plaukia kruizinis laivas. Šoku į kokpitą pradėti rumpeliuoti ar bent geriau suprasti, ar mums liko dar nors kelios sekundės pakeisti maršrutui ir maždaug ties trečia trapo pakopa nuščiuvu. Tai tikrai ne kruizinis laivas – tai dešimties aukštų pastatas. Ir mes visai neplaukiam – mes Barbadoso prieplaukioje, saugiai trimis švartovais pripančioti prie sausumos. Pulsas pamažu rimo ir aš tykiai įsigrūdau atgal į lovą tikėdamasis, kad niekas neprabudo nuo mano baladojimosi ir nereikės sugalvoti kokio nors netikusio pasiaiškinimo, kodėl taip šokinėju trečią ryto. Vandenyno kirtimo kasdienybė ir nuolatinė parengtis vis dar buvo mano pasąmonėje ir pastarųjų poros dienų prisišvartavimo nuotykiai dar tik buvo benugulą mano aplinkos suvokimo aparatūroje.

Pokalbiui šitaip netikėtai ir ankstyvai pakrypus link aparatūros, manau, vertėtų paminėti, kad maniškė jau kurį laiką yra perėjusi į “stand by” režimą. Iš antrinių šaltinių esu girdėjęs, kad absoliutus susilaikymas nuo nuodėmės tokią ekstremalią celibato formą praktikuojančiam paklydėliui po kiek laiko suteikia super galių. Būdamas likimo nublošktas į itin neseksualias aplinkybes, nusprendžiau nepamesti optimizmo ir situaciją maksimaliai išnaudoti savo naudai. Taigi, taip racionaliai dedukuodamas ir progresuodamas nuo vienos loginės išvados link sekančios, nusprendžiau pagaliau pailsinti riešus ir padaryti pertrauką. Po penkiolikos metų reguliarios praktikos savotiškai net jaučiausi užsitarnavęs trumpų atostogų. Šitokie apmatymai virė mano smegeninėje paskutinėmis gruodžio dienomis, prieš įsėdant į “Ofek 1” ir paskutinį kartą atsišvartuojant nuo Europos krantų. Atokių, Kalėdas be sniego švenčiančių, už falafelius per daug lupančių ir vietoj “labas” “ola” sakančių Europos krantų.

Dabar, ženklų laiko kiekį davatkiškai praleidus supamam Atlanto vandenyno bangų, galiu paliudyti, kad susilaikymas super galių nesuteikia. Tikiuosi, kad ateities kartos įvertins mano pasiaukojimą, pasimokys ir klaidų nekartos. Taigi, ponai ir ponios, būkite saugūs: neleiskite sau užrūdyti. O pokalbiui šitaip tikėtai ir vėlyvai pasisukus link rūdžių, manau vertėtų pradėti kalbėti apie “Ofek 1” ir apie mūsų plaukimą per Atlanto Vandenyną. Taigi, grįžkime į Las Palmas mariną gruodžio 29-tos dienos popietę.

„Kur Tomas?“ – paklausė sunerimęs kapitonas. „Baigia rašyti blog’o įrašą ir bus už 10 minučių“ – atsakiau jam baigdamas į plyšius sienose kaišioti paskutines ką tik pristatytas daržoves. Kapitonas nekantrauja, čirška ir visaip striksi. Nutariame, kad reikia eiti Tomo ieškoti, tačiau prieš einant Gal’as įduoda man į rankas plaukaskutę ir atsigula ant prieplaukos. Vešlios jo garbanos krenta į nesudrumztą vandenį ir plūduriuoja šalin gindamos lauk jomis besibaiminančias paspringti žuvis. „Tai kas dabar atrodo kaip skinhedas?“ – pagalvoju prisiminęs kaip kapitonas juokėsi iš mano paso nuotraukos, kuri tikrai nepalengvina valstybių sienų kirtimo. O Gal’ui tai tiesiog pragmatinis sumetimas – kad nereikėtų dažnai galvos plautis.

Galiausiai išėję ieškoti Tomo jį randame ne kur kitur, o VIP Lounge, kur Tomas, prijungtas prie gyvybingumą palaikančio, šiaip ne taip išsireikalauto, cafe con Baileys ir spurgų tiekimo, kapsi klaviatūra. Kapitonas sukniumba prie interneto ir yra prarandamas kelioms minutėms, Tomas išeina iš VIP salės, paduoda man savo kuprinę ir beprotišku greičiu bėga išsiųsti atviručių į prieplaukos galą, grįžta ir neria į paskutinį prieškelioninį dušą. Gal’as kaip iš kokio VR.5 grįžta į realybę ir su juo laivą priplukdome atsisveikinti su marinos ofisu. Viskas tiksi kaip laikrodis - norime kuo greičiau palikti Las Palmas ir pradėti paskutinį kelionės etapą. Tomas kvepiantis dušu prie marinos ofiso šoka į laivą ir taip prieš pat saulėlydį atsistumiame nuo paskutinio žemės lopinėlio prieš Karibus.

Kai jau atrodo, kad tiesiog plaukiam ir nieko nevyksta, ir teks kur nors nusigrūdus rymoti ir kontempliuoti apie tai, kaip ilgai plauksim ir kaip pavojinga taip save izoliuoti, - suszvimba meškerės ritė. Pirmasis žvejybos sezoną atidaro kalmaras, tiksliau du jo čiuptuvai, kuriems galbūt pabodo jo šeimininko užgaidos ir jie griebėsi šiaudo blizgės pavidalu. Mes juos kiek pasimuistę priimame į laivą ir atsargiai patalpiname užsukamame akvariume. Mes su Gal'u apgailėtinai nesėkmingai (neskaitant paleistos kardžuvės) žvejojome jau dvi savaites ir šitie du čiuptuvai šiuosyk atrodė kaip apogėjiškas laimikis. Bet oi, kaip aš klydau.

Kaip apuokas gėjus aš, savo dideles akis įrėmęs į nešiojamojo kompiuterio ekraną, viena ranka moteriškai plastiškais judesiais klaviatūravau naują įrašą, o kita koketiškai laikiau palaipsniui šlamščiamą spurgą. Įrašų konstravimas mūsų kelionės metu visada turėjo lenktyniavimo su laiku prieskonį ir pastarasis kartas buvo ne ką mažiau įtemptas. Netgi priešingai - jaučiau didesnį spaudimą, nes viskas jau buvo paruošta plaukimui, o įrašo progress bar'as dar nesiekė net 50% žymos. Laimei, Rimvydas su Gal'u atėjo manęs aplankyti ir savo buvimu leido suprasti, kad per ilgai tąsausi generuodamas naujas blevyzgones. Niekas taip nestimuliuoja kūrybinio proceso, kaip šalia lūkuriuojantys kolegos, nekantriai trypčiojantys vietoje, spoksantys per petį ir šnopuojantys į sprandą. Gal'as, beje, atėjo ne tik šviežiai nuskusta galva, bet dar ir treninguotas. Šitaip mūsų kapitonas, kuris yra nuodugniau išrinktosios tautos atstovas, nei aš, staiga pasidarė panašus į neonacį. VIP lounge darbuotojams jo naujas imidžas nesukėlė didelio estetinio pasitenkinimo ir jie aptarnauti tokio svečio nesiruošė. Ironiška būtų buvę, jei Gal'as būtų ėmęs priekaištauti dėl įstaigos personalo antisemitizmo, tačiau tokia fantastiška proga, deja, buvo iššvaistyta.

Nespėjęs atsakingai sutikrinti klaidų ar net išdėstytų minčių nuoseklumo, greituku sumečiau į įrašą nuotraukas, viską įkėliau į mūsų tinklalapį ir nuskubėjau atlikti atsisveikinamąjį savęs turškimą sausumoje. Rimvydui perdavęs nešiojamąjį kompiuterį, paskutinį kartą patyriau civilizuoto prausimosi ritualą. Viskas vyko paskubomis, nelabai civilizuotame Las Palmas marinos duše. Baigęs turkštis nupėdinau į kitą marinos galą, prie ofiso, kur manęs jau laukė nuplaukęs "Ofek 1". Atsispyręs nuo sausumos savanoriškai įžengiau į mūsų pačių pasirinktą kalėjimo kajutę trims.

Nuotaika paliekant Las Palmas buvo pakyli: pagaliau mes tai darome! Tradiciškai pakrimsnoję humuso su batonu ir dar nelabai tradiciškai į miksą inkorporuotu pesto, pasistiprinome ir nusiteikėme paimti iššūkį už ragų. Pesto buvo išrinktas paties Gal'o, kuris didžiavosi, kad rado pesto be sūrio. Jis buvo neteisus - pesto sūrio turėjo. Mūsų veganas kapitonas turėjo problemą su sau neleistinų produktų pastebėjimu sudėties sąrašuose. Ne kartą matėme, kaip jis valgo maistą su kiaušiniais ar pieno produktais. Taip pat daug kartų matėme, kaip Gal'as įdėmiai skaito kokią nors sudėtį ir raukosi sakydamas, kad negali kažko valgyti, nes produktas turi, pavyzdžiui, pieno miltelių pėdsakų.

Po to, kai sužvejojome Rimvydo aukščiau aprašytus čiuptuvus, aš, iš dviejų saugumo diržų susikonstravęs miegančiojo stabilizavimo lovoje diržą, buvau pirmas, kuris nuėjo miegoti. Iš pradžių teleportuotis į sapnų karalystę trukdė įspūdžių perteklius, paskui mano diržų instaliacijos nefunkcionalumas, o galų gale tiesiai virš galvos skleidžiama Gal'o inovacija - jo paties įrengtas genujos gikas.

Tas gikas yra kapitono mechaninis šedevras sulaikantis genują nuo plevesavimo vartantis ant bangų. Prieš jam jį įrengiant iš Las Palmas kažkieno neatsakingai palikto metalinio strypo, jis buvo sukonstravęs daug primityvesnį modelį iš papuvusio bambuko, kurį radome beplūduriuojantį Atlante, greičiausiai žvejų prisegtą prie gipso, pakeliui iš Gibraltaro. Tas senasis modelis nuolat atsirišdavo ir tekdavo eiti į laivo priekį jo perrišti. Atnaujinta versija buvo daug rafinuotesnė bei atsparesnė ir susidėjo iš poros virvių, karabino ir tuščiavidurio strypo, pritvirtinto prie stiebo apkabos kaiščiu. Vienas trūkumas - gikas buvo nuolat pjaunamas vanto (stiebą laikančio troso) ir kaskart jiems susiliečiant laivas virsdavo vienstyge arfa. Kelionės pabaigoje gike žiojėjo kelių milimetrų gilumo įpjovos. Tai gerai, kad vanto metalas buvo tvirtesnis už giko, nes kitaip stiebas būtų nutaręs iš koncerto išeiti anksčiau.

Visokie bendro pobūdžio traškėjimai, dunksėjimai, girgždėjimai, gergždėjimai, klaksėjimai, zvimbėjimai, gargėjimai, čerškėjimai, džeržgėjimai ir kapsėjimai antrą kelionės pusę nebekėlė jokių emocijų. Nebent emocija laikytume indiferentišką pasyvumą. Dirsteli akies kraštu į garso kryptį įsitkinti, kad viskas savo vietose, bet daugiau dėmesio nerodai - išsinorės dar.

Papasakoti apie visą mūsų plaukimą chronologiškai būtų ne šiaip nuobodu - toks kankinimas prilygtų nusikaltimui prieš žmoniją, prieštaraujančiam ne vienam Ženevos konvencijos punktų. Todėl pasuksiu šią istoriją kita linkme ir iš viso nepasakosiu apie Atlanto vandenyno kirtimą, kurio metu patyrėme begalę fantastiškų nuotykių ir susidūrėme su neįtikėtinai įdomiais ir dėmesio vertais siurprizais. Kadangi, kažkokiu būdu, dabar esu apsirgęs ir man ne šiaip sunku knistis po savo atmintį - man net žiopsojimas į kompiuterio ekraną tolygus sunkiam darbui,- mieliau atkursiu jums vieną atsiminimą. Atsiminimas yra apie tai, kaip vieną dieną plėvėsavo burė, man laikant rumpelį, kai buvo aprimęs vėjas.

Sėdžiu kokpite. Rankoje - rumpelis. Likusi įgula miega. Jie miega, nes dabar, priešingai nuo dienos, yra naktis. Iš galo vis atkeliauja bangos, supančios laivą tai į vieną, tai į kitą pusę. Dėl esamos burių konfigūracijos ir dėl to, kad plaukiame pavėjui, jachta neturi jokio stabilumo ir svyruoja simetriškai svyruoja į visus iš dviejų šonų, kaip supama kėdė. Genuja išskleista porto pusėje, o grotas - starbordo. Vėjas nusilpęs iki kokių trijų mazgų. Jachtai pasvyrant į kairę vėjas užpildo bures, o pasvirus į dešinę jos subliūkšta. Vienintelis laikas, kai gauname postūmį į priekį, yra ta akimirka, kai vėjas užpildo bures. Tuo momentu nuskamba ganėtinai stiprus garsas, panašus į medžiagos ar patalynės įtempimą. Dar jis panašus į tą momentą, kai daržovių skyrelyje staigiu rankų judesiu oro pripildomas plastikinis maišelis.

Tarpuose tarp įpūtimų lėtėjam. Nenustoju žiūrėti į bures ir kiekvienas jų užsipildymas mane nupurto. Laukiu vėjo, tačiau vėjui mano laukimas - nė motais. Onomatopėjiškai nupasakoti užsipildančios burės garsą būtų galima šitaip: "frlgnhmpt!". Išsileidimas būtų tolygus labai tyliam, impotentiškam ir praktiškai negirdimam "plerrrr". Mano keturių valandų rumpeliavimo pamaina buvo štai šitokia: "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "frlgnhmpt!", "plerrrr...", "FRLGNHMPT!" (šitas garsesnis), "plerrrr...". Pamainos pabaigoje niekas nebuvo nepasikeitę: pajudėjom labai nedaug, vėjas nepakilo, o mano skylėta psichika patyrė dar truputį erozijos. Taip nieko nepešęs pamainos pabaigoje nukeliavau miegoti ant Kippi ben Kippod, žydiškos versijos "Sesame Street" sukurto personažo, papuoštos patalynės ir valandą negalėjau užmigti. Istorijos pabaiga.

Kad dar labiau nepasakočiau apie plaukimą ir užkirsčiau kelią bet kokiems to bandymams chronologiniais vartais, papasakosiu apie sausumą. Sausuma turi keletą privalumų prieš vandenį: jeigu kas nors nepatinka sausumoje - gali nueiti šalin; jeigu kur nors sausumoje nėra daikto, jis greičiausiai yra kažkur kitur sausumoje; sausumoje nebūtina miegoti ant acetono ir epoxy. Kadangi jau tikriausiai įtikinau sausumos privalumais, neturėtų pasirodyti keista, kad mes ją norėjome kuo greičiau pasiekti, deja, pirmiausia teko porą kartų nusivilti.

Pirmą, kai žemę pamatėme horizonte. Buvo likę net mažiau nei 15 jūrmylių iki kranto, kai Gal'as šūktelėjo: "matau Barbadosą!". Iškišu galvą pro liuką, ogi žiū - nieko. Pilkšvai melsvas dangus virš pilkšvai melsvo vandenyno. "Negi nematai?" - klausia kapitonas. "Ai, pala... Pala... Ne." - atsakau, - "kokios spalvos ieškoti?". "Nu va ten, pilkšvai melsva tokia". Mano akys markstosi geras porą minučių, kaklas pamažu sukiojasi ir tįsčioja it gerai suteptas periskopas, ir staiga - ji atsivėrė visa savo didybe: pilkšvai melsva žemė tarp pilkšvai melsvo dangaus ir pilkšvai melsvo vandenyno.

Kai vidurnaktį intymiai priartėjome prie kranto teko prisiminti, kad nėra variklio. Ačiū Poseidonui, vis dar turėjome bures. "Ačiū" Eolui, nebuvo kuo jas užpildyti. Krantas jau rodos ranka pasiekiamas, o visos kranto šventimui skirtos Milkos jau suvalgytos. Nėra ką daryti, reikia kažkaip kapstytis. Tik ko jau ko nesitikėjau, tai kad kapstytis teks beveik tiesiogine prasme. Iki paskutinių minučių maniau, kad kapitonas juokauja sakydamas, kad iki kranto nusiirsime. Bet juokai baigėsi sėdint laivo viduryje, braukant vos pasiekiamą vandenį pripučiamos valtelės irklu. Ir nepaisant to, kad žmonės per visą vandenyną nusiiria, mūsų pastangos tais plastmasiniais šaukštais vos kabinant vandenį kelis šimtus metrų nustumti tris tonas prieš, kad ir menką, vėją, buvo bergždžios. Ir galiausiai visgi pakėlėme bures ir lėtai, labai lėtai nusigavome link inkaruotų laivų ir numetėme savąjį patys.

Eilinį kartą darkydamas mūsų pasakojimo chronologinį nuoselklumą, paprašysiu kartu trumpam šoktelti į ateitį, tik trumpam, prieš vėl nusikeliant į praeitį. Epizodas yra štai koks: trise iriamės jūra prie Barbadoso krantų maža, pripučiama valtele. Mūsų tikslas - viena iš paplūdimyje prišvartuotų jachtų, kuri šalia turi prisirišusi savą valtelę su varikliu. Kreipiamės į įgulą su nedideliu prašymu: "galbūt galėtumėte su savo dingiu (valtelės pavadinimas angliškai, "dinghy") patempti mūsų 3+ tonų jachtą, kurios variklis šiuo metu yra sugedęs?" Mus informavo, kad toks nedidelis variklis nieku gyvu negalėtų patempti tokio sunkaus laivo, kaip mūsiškis. Jų variklis, tarp kitko, buvo maždaug 3-4 arklio galių.

Dabar grįžkime į atvykimo į Barbadosą vakarą. Vėjas nuščiuvęs, mūsų variklis miręs, o iki marinos dar likę apie 500 metrų. Gal'as informuoja, kad reikės irtis. Taigi, nepatogiai atsisėdę ir į rankas paėmę neadekvačiuis, plastmasinius irklus, pradedame jais imbeciliškai mosikuoti ir savo padrikais judesiais vos sugebame pasiekti vandenį. Turint omenyje, kad net 3-4 arklio jėgų varikliui "Vancouver 25" tempimo užduotis pasirodė ne pakeliui, galima objektyviau vertinti šių mūsų pastangų bergždumą. Tai buvo panašu į bandymus bėgti sapne ar valgyti spagečius su šaukštu realybėje.

Kalbant apie spagečius, ar žinote, kiek trims vyrams reikia makaronų, kad jie jaustųsi pavalgę? Nežinote? Na, mums irgi nepavyko išsiaiškinti. Pradėjome nuo 500 gramų. Po tokio kiekio padalinimo į tris kuklias porcijas, visi likome skausmingai nepavalgę. Po to bandėme virti 600 gramų, paskui - 700. Taip pat tarp makaronų davinio didinimų bandėme eskaluoti ir garnyro kiekį. Kadangi makaronus pasilikom kelionės pabaigai, greičiau pasiekėme Barbadosą, nei supratome, kiek makaronų virti mums būtų pakankama. Drįsčiau spekuliuoti, kad ties 500 gramų riba žmogui (1,5 kg visiems trims) būtume pagaliau patenkinamai užkimšę savo skrandžius.

Vis dar nepaliekant spagečių tematikos, pastebėsiu, jog šis mūsų įrašas vis labiau darosi panašus į labai makaronišką raizgalynę. Chronologija nesąmoninga, minčių seka - nelogiška, o maistinė vertė - abejotina. Nors porcija, panašu, jau darosi visai padori. Kaip nepersistengti ir nepadaryti per didelės? Apie ką verta papasakoti? Žinau, kad tikrai verta papasakoti apie mūsų nutrūktgalvišką bandymą pasiekti Barbadoso mariną. Tačiau Atlanto kirtimas? Jis buvo labai nuobodus. Mes kovojom su nemaloniom oro sąlygom, laivą pastoviai užpylinėjo bangos, reikėjo nuimti ir uždėti genują pučiant stipriam sekančiam vėjui, savaitę virš mūsų kabėjo dulkių debesis iš Sacharos, į denį naktį šokinėjo skraidančios žuvys... tačiau buvo nuobodu. Oi, kaip buvo nuobodu! Vien mintis apie tai, kaip buvo nuobodu sukelia traumuojančius prisiminimus ir aš rašymo estafetę vėl perduodu Rimvydui. Galbūt jis šį įrašą nuplukdys į malonesnius vandenis.

Prieš pastatydamas koją Barbadose apie jį žinojau ne itin daug - nei kokia kalba ten kalbama, nei kuo pasižymi jų kultūra ar ekonomika. Nelabai prie įsigilinimo prisidėjo ir kapitonas, kurio pagrindinis kriterijus buvo tai, kad nereikės mokėti už vizą. Žinojau tik kad ši vieta sugebėjo išugdyti Rihanną ir to man užteko. Tačiau vidurnaktį prisiyrus prie išsvajotojo sausumos lopinio ir pastačius keletą girto žmogaus švytavimą primenančių žingsnių Bridžtaunas neatrodė pasiruošęs pavaišinti jūreivių atvykimo alumi. Pavienės besišlaistančios žmogystos tuščiose, tačiau pakankamai tvarkingose, gatvėse mus informavo, kad sostinė yra padori ir naktimis miega, o pramogų rastume nebent paėmę taksi į Saint Lawrence Gap. Na, nebent bandytume savo laimę viename vietinių barų stoties apylinkėse. Iki jo, deja, tąnakt taip ir nenuėjome, kai jau pasiekus stotį vienas taksistas (net supratęs, kad mes niekur iš Bridžtauno su juo nevažiuosime) patarė verčiau nešti iš ten kailį. Jo patarimui nebyliai antrino vis praeinantys personažai, kurie karts nuo karto ką nors tarstelėdavo mūsų pusėn ir kurių kiekvienas neaiškiai ištartas žodis priminė marihuanos kolokvializmą.

Pirmasis vizitas, kaip paaiškėjo sugrįžus dieną, visgi buvo bene blogiausias laikas ir vieta pamatyti Barbadosą. Vos išaušus mieste šiugždėjo turistai, išvaizda besirūpinančios barbadosietės, vištiena besispecializuojantys greito maisto restoranai ir prekeiviai šviežiais vaisiais. Tačiau dėl vieno dalyko visgi neklydome: didelei daliai vietinių atrodo, kad vieninteliai dalykai, kurių reikia baltajam norint pasiekti gyvenimo pilnatvę, yra taksi ir "žolė". Po kokio dešimto pasiūlymo imi nekreipti dėmesio, tačiau vis dar pralinksmindavo kai kurios netipinės pasiūlymų aplinkybės, kaip antai privažiavus taksi ir man jau besiruošiant vairuotoją įtikinėti, kad vaikščiojimas mums teikia malonumą, iš vairuotojo išgirsti "weed?".

Mūsų melsva ir rausva siužeto linijos po tuputį konverguojasi ir pagaliau juda link tikslo. Vienas tikslas yra Barbadosas, kitas - kažkaip baigti šį kolosalų įrašą. Vėl pasuksiu laiką atgal ir gražinsiu mus į mosikavimo irklais prie Barbadoso krantų vakarą. Impotentiškai pamaskatavę neilgtrukus pasidavėme, grąžinome irklus į vietą ir vėl pakėlėme bures. Vėjas tuo metu veikiausiai pūtimo pareigas buvo atidavęs stažuotę atliekančiam praktikantui, nes judėjome ne didesniu, nei pusės mazgo greičiu. Galima būtų išvardinti daug priežasčių, dėl kurių negalėjome pasiekti marinos, bet pagrindinės dvi būtų šios: neturėjome variklio ir, kiek svarbiau, nežinojome, kur jinai yra. Taigi, šiaip ne taip prislinkę iki kitų jachtų, prie paplūdimio numetusių inkarus, atitinkamai prisiparkavome ir mes.

Vietiniu laiku buvo maždaug vidurnaktis. Jautėmės pavargę, tačiau, 24 paras praleidus ant bangų, negalėjome susilaikyti neaplankę sausumos. Nepaisant to, kad nebuvome susitvarkę jokių dokumentų ir praktiškai nieko nežinojome apie Barbadosą, prisipūtėme dingį, sukrovėmė į jį kelionės metu sukauptas šiukšles ir nusiyrėme link kranto. Tą vakarą mes buvome nelegalūs imigrantai, ar bent jau nelegalūs turistai.

Valtelę pririšome prie maždaug poros metrų aukščio sienos, juosiančios iš Bridžtauno ištekančio kanalo krantus. Srovės ten buvo ne daugiau nei McDonalds naktį blaivių žmonių, tad tinkamesnis būdvardis būtų Bridžtaune "stovintis" kanalas. Po vieną šiaip ne taip užsikabaroję viršun su ašarom akyse pastatėme kojas ant tvirtos, išsvajotosios žemės. Pagaliau, žemė! Ašaros tekėjo ne iš laimės, bet iš nieko - tiesiog taip išsilaipinimas skambėjo truputį dramatiškiau. Pasirodo, šitiek laiko praleidus bangų mėtomame "Vancouver 25", mėtymas nesustoja net stabiliai atsistojus ant nekrutančio asfalto. Smegenys, pripratusios šitiek laiko kompensuoti laivo siūbavimą, kompensavimą tęsia ir tada, kai kompensuoti nebėra ką. Tai yra vadinamoji "sausumos liga".

Svirduliuodami it trys alkoholikai, pradėjome pėdinti nepažįstama, tamsia ir tuščia Bridžtauno gatve. Padarę kelis atsitiktiunius sprendimus, rinkdamiesi savo ekspedicijos krypį, galų gale priėjome kažką, panašaus į skverą. Skvere išvirtęs sėdėjo personažas, savo išvaizda ir kalbėjimo maniera atitinkantis visus standartinius rastafaro stereotipus. Atsipūtęs, draugiškas, dredus papuošęs Jamaikos spalvų kepure ir kalbantis su sunkiai suprantamu akcentu. Paklausėm jo, kur mesti šiukšles. Jis mums parodė į plastmasinę, mėlyną bačką. Paklausėm, ar tikrai. Jis pasakė, kad tikrai. Dar kartą paklausėm, ar tikrai tikrai. Ja mon, tikrai tikrai. Prieš įmetant šiukšles į tam, bent iš išvaizdos, labai netinkamą konteinerį, buvo sustabdyti ir paklausti, ar turim plastmasės. Informuotas, kad turim, mūsų laikinas kolega atsisuko ir kažką pašaukė toliau stovinčiam personažui. Tada prie mūsų prisvirduliavo gan keistas žmogysta, taip pat dreduotas, susirinko maišus su plastiku ir, apsisukęs, nuklibinkščiavo atgal į nežinią, iš kurios buvo atsiradęs.

Po šio kiek neįprasto epizodo į nežinią pajudėjom ir mes. Visos gatvės atrodė vienodai nepažįstamos, visur mus lydėjo vienodai susidomėję nepažįstamųjų žvilgsniai. Trys svirduliuojantys baltaodžiai viename prasčiausių Barbadoso rajonų, vienas kurių dar apsirengęs kombinezonu (tai buvau aš), buvo neįprastas reginys. Bandėme retai sutinkamų praeivių klausinėti, kur čia galima būtų išgerti alaus ir visi demonstravo akivaizdų žalio supratimo nebuvimą. Pagaliau klaidžiojimai mus privedė prie taksisto, kuris rekomendavo toliau neiti, nes galėtume nebegrįžti - toliau prasidėjo getas. Taigi, teko nuleisti rankas ir, naviguojant tamsiomis Bridžtauno gatvėmis, grįžti į laivą. Pakeliui atgal mums kelią dar spėjo perbėgti kelios žiurkės, kurios man kiekvieną kartą vis priminė, kaip seniai buvau valgęs mėsą. Vylėmės, kad dieną Barbadosas atrodys draugiškesnis, nei naktį.

Dieną Barbadosas atrodė draugiškesnis, nei naktį. Šviečiant saulei gatvėse buvo šviesiau, nei naktį, kai saulė nešvietė. Žmonėms nustojus miegoti ir išėjus laukan, lauke vaikščiojo daugiau žmonių, nei prieš jiems atsibundant, kai minimi žmonės miegojo. Mes pajudėjom į keltų terminalą tvarkytis dokumentų, kad pasidarytume legalesni turistai, nei prieš tai, kai buvome nelegalūs. Biurokratinis labirintas buvo labirintiškas ir biurokratiškas. Kai atrodė, kad jau radome išėjimą, buvome nusiųsti atgal į pradžią. Pradžioje pasirodė esanti ir pabaiga, tik prieš galutinai atsisveikinadami turėjome stipriai kondicionuotoje patalpoje sėdinčiam pareigūnui iš Duty Free nupirkti butelį Johny Walker. "Nesijaudinkit",- pasakė, kaip vėliau išsiaiškinome, Patrikas, "už mano pinigus, kuriuos jums duosiu". Ir davė, ir nupirkom, ir buvom oficialiai atvykę - liko tik kažkaip pasiekti mariną.

"Ofek 1" įveikti paskutinę atkarpą trukdė kelios aplinkybės. Pirma buvo variklio neveikimas. Antra - marinos lokacija: norint priparkuoti laivą, reikėjo 500 metrų įveikti plaukiant siauru kanalu. Trečia problema buvo vėjo kryptis, kuris, bent mūsų vizito metu, stabiliai pūtė iš kanalo viršaus. Ketvirta komplikacija kilo dėl prie įplaukimo į mariną esančio pakeliamo tilto, kuris kilo tik kartą į dieną ir labai trumpam laiko intervalui. Viską vainikavo mūsų kapitono taupumas, kuris nenorėjo kviestis pagalbos, nes pagalba galėtų kainuoti pinigus. Taigi, į viską atsižvelgus buvo priimtas sprendimas į mariną plaukti laviruotėmis, bandant spėti į siaurą laiko tarpą, kai kilnojamas tiltas neblokuoja mums kelio. Beje, kanale iš abiejų pusių rymo priparkuoti laivai ir dar jame pastoviai vyksta santykinai aktyvus eismas.

Prieš pakeliant inkarą Gal'as mus motyvavo informuodamas, kad tai bus sudėtingiausias buriavimas, kokį esame darę gyvenime. Itin svarbu, kad greitai orientuotumės, reaguotume į komandas ir nedarytume klaidų. Kitaip tariant, būtų gerai, jei nelakstytume po denį kaip dvi begalvės vištos, nes laivas gali nuskęsti. Nenumaldomai artėjant tilto pakilimui mūsų laiko resursai vis seko, tad teko pagaliau nuo dugno atkabinti inkarą. Laivui po truputį pradėjus suktis burės prisipildė vėjo ir mes pajudėjome vieno idiotiškiausio mūsų išbandymo link.

Praėjus vos pusei minutės nuo inkaro pakėlimo, per kurią aš žvelgiau į sunkiai iš akies nustatomu, bet pavojingai atrodančiu atstumu po kyliu dunksančius akmenis, išgirdau kapitoną šaukiant Tomui: "mesk virvę tam žvejui krante, kuris ją pagaus, bet jis apie tai dar nežino". Po poros akimirkų šis nušviestasis kranto išgelbėtojas jau traukė laivą savo pusėn, kai tuo tarpu Tomas ir retkarčiais aš rankomis stūmėme laivą nuo kelių metrų aukščio akmeninės krantinės. Gal'as šiaip ne taip užsiropštęs ant jos perėmė iš sutrukdytojo padėjėjo virvę ir ėmė laivą vesti krantine kaip šunį, Tomui stumiant mus nuo minčių apie suskilusį korpusą, o man nuolat atpalaiduojant ir pataisant tris burių virves, kad nepradėtume buriuoti (ką būtų galima palyginti su sankabos spaudžiojimu). Krantinė ėmė suktis į šoną ir aštrus jos kampas grėsmingai grasino korpusui. Vienu iš tų momentų, kai iki korpuso skilimo liko mažiau nei centimetras ir nuskubėjau padėti Tomui, laivas ėmė buriuoti krantinės link. Kelios akimirkos po to išsitempė į kelias minutes. Atsimenu tik kad bėgau atpalaiduoti virvių, kas naudos davė mažai, ir išgirdau kapitoną iš laivo priekio šaukiant "suk rumpelį į kairę!". Praėjo dar kelios akimirkos ir rumpelį pasukau kiek tik galėjau į dešinę ir taip vos ne vos išlaviravome tuos dešimt posūkio metrų. Praėjus jau kelioms minutėms kapitonas patikslino, kad norėjo pasakyti "suk laivo priekį į kairę".

Didvyriškai įveikę dvidešimtį metrų kelio iš kelių šimtų, kurie dar laukė iki pakeliamo tilto, nutarėme pailsėti tarp dviejų spygliuotų tvorų esančioje krantinės teritorijoje. Lipdamas išorine puse aplink vieną iš jų kapitonas vos nenugarmėjo į vandenį ir tik Tomo rankos, atisdūrusios ne pageidaujamiausioje vietoje, pagalba išliko sausas. Sustojome pailsėti. Gal'as pradėjo dvejoti finansiniais išskaičiavimais dėl to, ar sutaupyti keliasdešimt teoriškai už pagalbą paprašytinų dolerių atsveria suskaldytą keliasdešimties tūkstančių vertės laivą, ir jam paėmus į rankas VHF radiją lengviau atsidusome. Krantinės apsauga išklausiusi mūsų pasakojimą tepasakė: "gerai, būsim". Galiausiai neprireikė net krantinės apsaugos, nes vienas po kito į mūsų pagalbos šūkaliojimus atsiliepė net keli prieplaukos svečiai.

Pirmasis ir daugiausia sudėtingo manevravimo atliko katamarano skiperis. Prie jo, jau priplaukus pakeliamąjį tiltą, prisijungė dar vienas vokietis ir vienas barbadosietis su mažomis valtelėmis pakinkytomis varikliais, kurie mus kaip nykštukai Guliverį virvėmis nutampė iki mūsų išsvajotosios prieplaukos. Pakvietus juos atsidėkojimo gėrimo teatsakė: "nėra už ką, juk visi buriuotojai - broliai!".

Švartuodami "Ofek 1" Barbadoso marinoje prišvartavome ir savo nuotykį. Tris mėnesius prasiblaškius tarp įvairiausiose platumose ir ilgumose siūbuojančių bangų, atėjo laikas vėl pratintis prie sausumos gyvenimo. Užrišę paskutines kelionės gelbėjimo kilpas ėmėme tvarkyti laivą. Reikėjo nušveisti nuo visų paviršių druską, išskalbti begalę skudurų ir, išvertus viso laivo turinį, vėl tvarkingai jį sukrauti atgal vidun. Kol Gal'as išrinkinėjo variklį, mes dviese tvarkėme visus buitinius reikalus. Dienomis tvarkėmės, o vakarais po darbų degustavame vietinį pasididžiavimą - "Mount gay" romą. Trečią dieną pagaliau viskas buvo baigta ir atėjo laikas atsisveikinti.

Kadangi žinojome, kad tiek mes, tiek Gal'as dar kelias dienas gyvensime Barbadose, pirma atsisveikinome standartiniais rankos paspaudimais. Likusį laiką pragyvenome vietinės šeimos namuose, kurią susiradome per Airbnb - nebesinorėjo daugiau ankštai spaustis laive. Prieš skrydį trise susitikome paskutiniam pasivaikščiojimui kartu. Karštą sekmadienio popietę iš lėto paklaidžioję po tuščias Bridžtauno gatves prieš atsiskirdami apsikeitėme šiltais apsikabinimais. Padėkojome vieni kitiems už fantastišką nuotykį ir pajudėjome savo keliais.

Mums buvo likę nuskristi iki Frankfurto, iš ten su autobusu nusigauti iki Berlyno, o iš Berlyno galų gale nuriedėti iki Vilniaus. Ganėtinai keistas grįžimo būdas, bet, kadangi toks jis buvo optimaliausias įmanomas, jį ir pasirinkome. Man kelionę apkartino kelio žaizdoj besivystanti infekcija - nedidelis įbrėžimas lipant iš "Ofek 1" po truputį virto rimta problema. Pagaliau pasiekus Vilnių, po susitikimo su šeima ir trumpo užsukimo namo, teko keliauti tiesiai į traumatologinį. Ten gydydoja Rūta, išlupusi iš kelio visą blogį, paleido mane, su skyle kojoje, namo sveikti.

Taigi, grįžome beveik tokie pat sveiki gyvi, kokie ir išvažiavome. Prieš paliekant Vilnių nelabai net įsivaizdavome, ką reiškia žodis "buriavimas", o dabar, pagaliau vėl prisišvartavę sostinėje, galime didžiuotis tapę buriuotojų šeimos nariais.

Comments

Linas 2 years, 3 months ago

Labai skaniai susiskaitė, ypač - "vėjas nepakilo, o mano skylėta psichika patyrė dar truputį erozijos", super!!

Link | Reply
Currently unrated

Prokofev2hes 4 months, 1 week ago

Стабильный зapaбoток от 8 тыс рyблей в дeнь! Гapaнтиpовaнно!
Этo oтличнaя вoзможноcть oбрecти финансовую незaвиcимocть!

Инфopмация http://webcrasty.ru/zarabotok/


[img]https://pp.userapi.com/c636829/v636829390/67dcb/I2jHnXyu7KY.jpg[/img]

Link | Reply
Currently unrated

Astronozet 1 month, 3 weeks ago

В их жаркий воздух нагревает бак и камеру, в которой размещаются камешки. В таковых печах камешки имеют все шансы разогреваться по температуры +500 градусов. Периодического деяния. В их жаркий воздух проходит конкретно чрез каменную засыпку. <a href=http://luxstroy.su/x-l-pipe>Электрический теплый пол в Самаре</a> меры осторожности при работе болгаркой. как ни крути, однако углошлифовальная машина является рискованным инвентарем, этак что при работе с ней нужно блюсти простые критерии сохранности. <a href=http://luxstroy.su/>Строительство загородного дома в Самаре</a> к примеру, действовать со особыми очками, твердо удерживать аппарат.

Камешки в итоге разогреваются по +700 градусов. Париться в парилке при таковой каменке разрешено лишь опосля такого, как завершается процесс её растопки. <a href=http://luxstroy.su/montazh-plenochnogo-infrakrasnogo-teplogo-pola>Монтаж теплого пола в Самаре</a> помните, что время от времени обрывной диск может стиснуть либо он может вообщем разбиться. желая отрезные диски и армируются снутри особой сетью для предотвращения разлета осколков, однако все одинаково, поверьте, неплохого в этом не достаточно. работайте с ней аккуратненько и технологично, соблюдая все нормы сохранности, тогда болгарка будет вам достоверным помошником в ваших ремонтных работах.

<a href=http://luxstroy.su/montazh-vodyanogo-elektricheskogo-xl-pipe>монтаж электрического теплого пола в Самаре</a>
<a href=http://luxstroy.su/plenka>Инфракрасный теплый пол в Самаре</a>

Link | Reply
Currently unrated

AlexEO 2 weeks, 2 days ago

Правда, не все характеристики отвечали заявленным, были огрехи в прошивке и работе камеры, дизайн был чрезвычайно идентичен с существующими моделями, однако за такие средства это было одно из наилучших предписания на базаре. Конкретно они расположили величайшее численность заказов на поставку дисплейных матриц с соотношением сторон 2:1 . Для сопоставления, Acer Liquid E2 Duo, владея приблизительно схожими чертами с DOOGEE COLLO DG100, стоил в то же время 260$. <a href=http://hot-phone.ru/product-category/смартфоны-leeco/>Смартфон leeco</a> Казань но усилившаяся рыночная соперничество и новейшие веяния моды в конце концов оказали воздействие и на этого китайского разраба телефонов. <a href=https://vk.com/bestphoneinkazan>Смартфоны из Китая казань</a> разумеется, продолжение набора вульгарно meizu лишь на выгоду. сообразно предоставленной инфы, только за 1-ый месяц текущего года meizu продала возле 1,5 млн телефонов, и не заключительную роль в этом сыграло то, что практически за некоторое количество месяцев деятель успел отпустить сходу 4 новейших аппарата. Средняя розничная цену приготовляющихся телефонов, сообразно словам собеседников издания, составит в районе 220 баксов <a href=https://vk.com/id97509175?w=wall97509175_12679>тут</a> .

И желая продавался официально он лишь в Китае, благодаря интернет-магазинам он отыскал собственных почитателей сообразно всему миру. Фактически сходу опосля происхождения Doogee истока показывать завидную «плодовитость». <a href=http://hot-phone.ru/product-category/смартфоны-lenovo/>Купить lenovo</a> в Казани

Лишь в 2013 году было выпущено ещё 6 телефонов, а в последующем уже 20. Сообщается еще, что Xiaomi приготовляет к запуску в этом году как минимум 3 полноэкранных устройства

Link | Reply
Currently unrated

AtrKrasPl 1 week, 2 days ago

Думал блейз. Такому малышу здесь делать совершенно нечего». Слева находился «дом ужасов», перед которым раскачивался взад-вперед механический клоун, то и дело разражаясь взрывами демонического хохота. Начались разговоры https://www.twitter.com/montterti90/status/894907929505144832 . Кончики его рта подняли так высоко, что выражение веселья больше напоминало гримасу боли. Источником повторяющегося хохота служила магнитофонная лента, запрятанная в его внутренностях. Громадный мужчина с синим якорем, вытатуированном на одном бицепсе, бросал тяжелые резиновые шары в деревянные молочные бутылки, выстроенные пирамидой. Его прилизанные, зачесанные назад волосы блестели под разноцветными огнями, как шкура выдры. https://www.twitter.com/kaunytsess918/status/894917430211825664 дышал младенец часто-часто, словно не мог набрать полную грудь воздуха, совсем как джордж после того, как райдер пырнул его ножом. https://vk.com/wall115545191_4693 блейз захлопнул дверцу, побежал к капоту. помощник шерифа округа камберленд высунулся из патрульного автомобиля, который приближался с севера. в руке он держал портативный мегафон. Поначалу все чувствовали себя неловко, но быстро освоились Когда грузовички особенно сильно подбрасывало на ухабах, все смеялись .

«дикая мышь» поднималась, а потом падала вниз под вопли деревенских девушек в обтягивающих кофточках и коротких юбках. «лунная ракета» мчалась вверх, вниз, по кругу; благодаря скорости лица пассажиров растягивались в гоблинские маски. Воздух наполняло великое множество запахов: картофеля фри, уксуса, тако , попкорна, шоколада, жареных каштанов, пиццы, перца, пива. Центральная аллея напоминаладлинный, ровный коричневый язык, забросанный тысячами скомканных оберток, миллионом затоптанных окурков. https://www.twitter.com/crafythrea86/status/894905243246505987

Под яркими огнями все лица выглядели плоскими, гротескными. Мимо прошел старик с вытекшей из одной ноздри соплей. Он ел печеное, в сахарной пудре, яблоко. Официальных представлений не потребовалось У салли энн робишо оказалась пачка «уинстона», и она поделилась со всеми Сигарета досталась даже блейзу, который сидел у заднего борта Один из драчунов «саут-портленда» начал обсуждать эротические журналы с той-джемом

Link | Reply
Currently unrated

Ele 2 years, 1 month ago

Jus įtraukiau į savo skaitomų blogų sąrašą šios savaitės blogų savireklamos akcijoje (http://kootvela.blogspot.com/2015/07/blogu-savireklamos-savaite-kutvelos.html). Sėkmės rašant!

Link | Reply
Currently unrated

New Comment

required

required (not published)

optional