11
Dec
Nuo vilko ant vilko ant meškos (antra dalis)

Praeitoje šio blogo įrašo serijoje: mūsų herojai naktį įsliūkino į Santa Polos mariną, pasivaikščiojo po nuzombėjusias miesto gatves ir, pakeliui atgal, Tomas buvo pagautas akyliojo naktinio sargo, Los Ungurio. Paryčiais "Vancouver 25" komanda tykiai išsėlino ir prisišvartavo prie žvejų liepto. Kas atsitiks toliau? Ar mūsų herojams pavyks kitą dieną išvengti Ungurio ir sėkmingai išplaukti? Ar jiems nesutrukdys siautilingas Ispanijos pietų oras, bei prasti jų garderobo ir strateginiai sprendimai?

Buvome padarę prielaidą, kad Los Ungurys, mane prigavęs pusę trijų ryto, dvyliktą dienos jau tikrai turėtų miegoti, tad susidurti su juo neturėtume. Prielaida pasirodė neteisinga. Pakeliui į dušus buvo benzino kolonėlė, kurioje tyvuliavo ungurys su komiškai savo paties dydį neatitinkančiu motoroleriu. Pamatęs mane jis tuoj pat privažiavo ir, kreipdamasis į Gal'ą, paklausė, ar jis yra laivo „Vancouver 25“ kapitonas. Teko pripažinti, kad taip. Paaiškinti, kodėl išplaukėme ir nenuėjome į ofisą nei norėjosi, nei buvo reikalinga. Priežastis pakankamai akivaizdi, kad jos nereikėtų paversti žodžiais. Gal'as bandė kažką murmėti apie variklio problemą, tačiau šis reveransas neatliko jokios funkcijos, tiesiog suteikė jam progą truputį daugiau pamalti liežuviu.

Los Ungurys pasiskundė, kad sukėlėme jam problemų, vis rodė į mane ir į savo akis, primindamas, kaip vakar bendravome ir reikalavo, kad tuoj pat nueitume į ofisą. Taip pat jis tvirtino, kad žino, kur perstatėmė jachtą, rodė ne visai į teisingą pusę ir bandė grasinti problemomis su policija. Nusileidome ir sutikome eiti sutvarkyti visus formalumus.

Unguriui nuvažiavus, paklausiau Gal'o, ar jis ketina eiti susimokėti. „Not really“, atsakė Gal'as. Ką darai, daryk gerai. Jeigu tai, ką gerai darai, yra kažko nedarymas, tai irgi daryk gerai, arba gerai nedaryk. Pavyzdžiui, gerai nesusimokėk už nakvynę marinoje. Mūsų kapitonas buvo maksimaliai užsibrėžęs siekti būtent šio tikslo.

Nuėję iki dušų išsiaiškinome, kad jie prienami tik mokiems klientams, ginkluotiems raktais nuo aromatingų jūreivių išsvajotųjų prausimosi kabinų. Na, ką gi, apsisukome ir pajudėjome link miesto. Naujas planas buvo slapstytis iki sutemų ir tada paskubomis atsišvartavus plaukti kuo toliau nuo šito nelemto uosto, kuris tikisi, kad sąžiningai susimokėsime už mums suteiktas paslaugas.

Deja, slapstymosi planui pagalius į ratus kišo mano aprangos stilius. Aš, nuo viršaus iki apačios, buvau apsirengęs raudonai. Norėčiau pabrėžti, kad stilius buvo ne pasirinktas, o iškritęs, panašiai, kaip iškrenta lošimo kauliukai. Likti nepastebėtam man buvo praktiškai neįmanoma, nes atrodžiau kaip ryškiai šviečiantis, po gatvę vaikčiojantis, raudonas šviesoforo signalas. Teko kuo greičiau nerti į kokią nors užeigą su internetu ir ten laukti sutemų. Paėjome truputį giliau nuo vandens linijos, kad sumažinti šansus dar kartą susidurti su Los Unguriu, ir užsukome į pirmą vietą, turinčią rozetes ir internetą.

Geriant kavą per televizorių pasižiūrėjome orų prognozę: Ispanijos pietuose siaučia tornadas. Super! Angliškai tai vadintųsi „stuck between a rock and a hard place“, lietuviškai tai buvo tiesiog šūdas. Iš vienos pusės mūsų mobilumą ribojo audros, iš kitos - Los Ungurys. Laimei Gal'as tikino, kad audros yra gerokai toliau nuo esamos lokacijos ir mums išplaukus, vakarop, viskas jau turėtų būti nurimę.

Užeigoje mes sėdėjome šitaip: Gal'as gurkšnojo alų, Rimvydas arbatą su churros, o aš, kankinamas migreninio galvos skausmo, bandžiau miegoti galvą pasidėjęs ant stalo. Jausmas buvo panašus, kaip turint pagirias, tik be jokių išgertuvių prieš tai. Čia nei žvirblis rankoj, nei briedis girioj. Tiesiog šiaip medis kažkur, gal net nuvirtęs. Prakalbus apie medžių vartymą dar užsiminsiu, kad buriavimas gali būti labai neseksualus užsiėmimas, ypač kai ekipažą sudaro vieni vyrai. Libido atrodo panašiai, kaip burė per štilių, tad apie medžių vartymą negali eiti jokia kalba. Prisišvartavus kūnas prisimena, kad egzistavimą sudaro ne tik buriavimas, mityba, tupėjimas ant sosto ir miegojimas. Nežinau, kaip kitiems ekipažo nariams, bet bent jau man, išsilaipinus ant žemės net ir po trumpo plaukimo, visų moterų grožio koeficientas padidėja gal kokius pusantro karto. O, kokios gražios graikės! O, kokios gražios ispanės! O, kokios gražios britės... na, gal ne britės. Pasidarė aiškiau, iš kur atsirado sekso ištroškusio jūreivio stereotipas. Dabar teliko išsiaiškinti, ar plaukioja kur nors vien moteriškos įgulos, sužinoti, kur ir kada jos švartuojasi, ir laukti.

Praleidę užeigoje apie tris valandas ir išleidę apie dešimt eurų supratome, kad darosi nebeįdomu ir reikia judėti toliau. Susimokėję pakėlėme savo „Mostly Wanted“ subines ir išsiruošėme ieškoti vietinio prekybcentrio. Kadangi miegoti galvą atrėmus į stalą man sekėsi labai sunkiai, vis dar jaučiausi visokeriopai sulaužytas ir nepasiruošęs judėjimui. Vėl pasiekiau tą stadiją, kai visas vietas bandžiau vertinti pagal tai, kaip ten patogu būtų miegoti ir nenustojau svajoti apie pagalves, bei jų strateginį dėstymą potencialiose miegavietėse. Truputį atsargiai pabraidžioję po Santa Polos gatves pagaliau priėjome didelį vietinį prekybos centrą. Pakeliui į ten visą laiką stengiausi eiti paskutinis, leisdamas savo mažiau raudoniems kolegoms pirmiems užeiti už kampų ir žvalgytis, ar nelaukia Los Ungurio pasala.

Prekybcentris vadinosi „Mercadona“. Jis mūsiškius, lietuviškus, priminė ne tik savo dydžiu ir kainomis, bet ir įkyriai per garsiakalbius vartotojam stumdoma propaganda. “Mercadona” marketingistai įkyrumo kartelę sugebėjo kilstelti dar kiek aukščiau ir, neapsiriboję vien įvairių nieko nedominančių produktų kainų transliacija, kažkam outsource'ino dar ir savo unikalaus džinglo sukūrimą. Žodžiai yra sekantys: „mercadona, mercadona“. Pikčiausia yra tai, kad jie sudainuojami pakankamai melodingai, jog paskui dar ilgą laiką skambėtų galvoje. Ne kartą save pričiupome niūniuojant šio tinklo džinglą. Tikiuosi niekas, kas Lietuvoj būtų susijęs su vietinių prekybcentrių marketingu, neskaito šio blogo. Labai nenorėčiau būti atsakingas už tokios blogio sėklos pasėjimą Lietuvoje.

Nusipirkome humuso, rūkytos raudonosios paprikos, kedro riešutų, aitriųjų pipirų ir batono. Šie ingredientai sudarė mūsų pietus, kurių skonį justi man su Rimvydu teko garbė vienu kartu daugiau, nei juos valgėme. Savotiškas „value for money“, tikriausiai. Valgėme parke, susėdę ant žolės, švariame plotelyje tarp visur šunų priminuotų spirų. Ispanai nesiterlioja tvarkytis paskui savo šunis. Jeigu egzistuotų tokia vieta, kaip pragaras, žmonės, netvarkantys savo šuns išmatų, turėtų joje atsidurti kažkur ne per daug toli nuo Hitlerio.

Pasisotinę nukeliavome į tą pačią vietą, kurioje vakarą prieš tai tenkinome savo opų žiniatinklio stygių. Pakeliui spėjome pamatyti ir apsvarstyti strategiškai tinkamą gįžimo į mūsų jachtą metodą. Pirma reikės eiti paplūdimiu, paskui per akmenis už kažkokių pilkų pastatų, tada perlipti į žvejų mariną ir, kuo greičiau, laikantis už pastatų, palei sieną nuskubėti iki savo jachtos. Kol sėdėjome užeigoje, pagaliau gavau progą, nors ir nedaug, pamiegoti, susisukęs ant vienos iš sofų.

Buvau pažadintas apie pusę devynių vakaro su žinia, kad atėjo laikas. Laikas nešdintis. Prieš pajudėdami dar aptarėme pabėgimo su jachta planą: Gal'as paskubom užves variklį, kuomet mes paleisim du bimso švartovus ir tada lauksime prie foro ir achterio, pasiruošę nustumti laivą ir susitraukti paskutines virves. Išėję pro duris kuo greičiau nėrėme į kairę ir nukeliavome iki paplūdimio. Jau buvo tamsu, ilgus palmių lapus kedeno vis dar kiek neraminančiai stiprus vėjas. Einant per smėlį pasakiau, kad geriau, aišku, būtų nepalikti pėdsakų. Tada Gal'as pasiūlė apsisukti ir eiti atbulai. Taigi, apsisukome ir ėjome atbulai. Tarsi Los Ungurys tikrai eitų mūsų ieškoti ir, radęs tris poras pėdsakų smėlyje, bandytų išsiaiškinti, kurlink jie veda. Na, atsarga gėdos, tikriausiai, nedaro. Gal nebent idiotiška atsarga daro truputuką mini-gėdos.

Pagaliau pasiekę vietą, kur buvo prišvartuota mūsų jachta, pamatėme, kad jinai kažkokiu momentu dienos bėgyje stipriai trukdė prisiparkuoti milžiniškam žvejų laivui. Jis, visdėlto, kažkokiu būdu sugebėjo įsibrukti tarp mūsų „Vancouver 25” ir kažkokios kitos žvejų geldos, kuri, kitaip nei mes, turėjo pilną teisę ten būti pririšusi savo virves. Džiugu, kad nematėme, kaip vyko didžiojo laivo švartavimosi procesas, nes veikiausiai būtume pridėję į kelnes. Įsivaizduokit, jei jums reikėtų paraleliai priparkuoti rusišką „Kamazą“ tarp labai arti stovinčių dviejų lengvųjų automobilių. Judėjimo vandenyje ypatumai dar labiau komplikuoja jau ir taip nemalonų scenarijų. Neabejotina, kad kažkur turėjo būti ant mūsų labai piktas kapitonas ir jo įgula.

Viską nužiūrinėjome iš tolo ir iš aukšto. Reikėjo įsitikinti, kad niekur nėra nei Los Ungurio, nei ant mūsų rūstulį laikančių žvejų. Įsitikinę, kad galime nepastebėti nukakti iki jachtos, pradėjome bėgti. Planą, kurį aptarėme prieš tai, įvykdėme praktiškai nepriekaištingai. Aš, tupėdamas fore su švartovu rankoje, virš galvos šviečiant šaltam gatvės žibintui, dar kartą pagalvojau apie tokiai veiklai absoliučiai netinkamą mano aprangos stilių. Vien pažiūrėjus į laivo pusę būtų praktiškai neįmanoma manęs nepastebėti. Dažniausiai dėmesį mėgstu, bet čia, tupėdamas tarp klampių ir kliūzų, labai norėjau būti nematomas.

Atsišvartavus iš karto pasidarė aiškus vienas dalykas: dar ne laikas švęsti. Bangos buvo, ko gero, didžiausios, kokias mums su Rimvydu iki tol teko patirti. Išplaukus iš už bangolaužio, kurio pabaiga buvo labai arti nuo mūsų parkingo, laivą pradėjo siautulingai taškyti iš vienos pusės į kitą. Girdėjosi, kaip krenta, vartosi ir dūžta visokio plauko rakandai. Aš nuskubėjau iš priekinės kajutės krapštyti mano ir Rimvydo audringam orui skirtus drabužius. Tai buvo pirmas kartas, kai pradėjau jausti, ką reiškia pykinimas nuo siūbavimo. Ūmus galvos skausmas situaciją tiktai blogino. Nepaisant to, susikaupiau ir, daužydamasis į sienas, viską susirinkau ir nunešiau į galinę kajutę (taip ir vadinasi?), iš kurios matosi kokpitas.

Gal'as paragino nesijaudinti dėl burių ir tiesiog paskubėti persirengti. Kol mes, griuvinėdami į visas puses, nerangiai bandėme įsivilkti į savo kombinezonus, kapitonas vienas atsuko laivą į vėją, surifavo ir pakėlė grotą, išvyniojo stakselį ir pasuko mus teisinga kryptimi. Iš to, kaip stichija viską taškė, supratau, kad būtina apsirengti liemenes ir įsisegti į laivą. Pradėjau po spintą kuistis ieškodamas dar dviejų liemenių sau ir Rimvydui, kuomet Gal'as vieną jau buvo apsivilkęs, kad tvarkytis su burėmis ir rumpeliu (taip lietuviai vadina vairalazdę – dafuq?). Iškratęs visą spintą radau krūvą kažkokių keistų liemenių, kurios nei tinka segtis prie laivo, nei išvis kažką daryti. Gal'as mane informavo, kad jos skirtos ekstriniam atvejui, kai reikia palikti laivą. Taigi, kadangi normalią liemenę turėjom tik vieną, visi lipimai tvarkytis su grotu liko kapitonui ant pečių.

Sulipę į kokpitą susėdom iš abiejų pusių nuo rumpelį (kas per žodis?) suėmusio kapitono. Bangos atrodė milžiniškos – nuo keteros iki įdubos apie tris metrus ir ritosi jos ganėtinai toli nuo kranto. Ispanai neramią jūrą vadina geliančia jūrą. Geliančia, kaip gelia bitės geluonis. Šitos jūros geluonis gėlė dar labiau, nes laivą virpino karts nuo karto į šoną kalanti besiritanti banga, kurios pasekimui mus nuliedavo šaltas, sūrus dušas.

Prieš pasakodamas, kas atsitiko toliau, pirmiausiai norėčiau pasiskųsti žodžių mūsų gimtoje kalboje trūkumu. Viena mano lietuvių kalbos mokytojų su pasididžiavimu dėstė, kad egzistuoja daugiau nei pora tūkstančių sinonimų vien žodžiui „eiti“. Puiku, tamsta Vida, kad yra tiek gražiausių būdų pasakyti „eiti“, ir aš po pamokų namo galiu sliūkinti, pėdinti, žingsniuoti, kulniuoti, baužti, bimbinti ir cimpinti, bet ką daryti žmogui, kuris nori tiesiog raiškiai išsivemti? Panašu, kad tiesiog vemti. Kadangi sekančioj mano pasakojimo daly skrandžio turinys bus tuštinamas ganėtinai dažnai, išsiversiu šio seno gero užsiėmimo kūrybinius pavadinimus iš anglų kalbos. Taigi, grįžkime prie sėdėjimo kokpite, mūsų mažytėje, bangų taškomoje, „Vancouver 25”.

Labai greitai pasidarė aišku, kad dar nespėtų suvirškinti pietų ilgai nenulaikysim. Rimvydas palūžo pirmas ir, atsirėmęs į vieną iš brezentinės apsaugos nuo purslų strypų, kaip gastroenterologinė fėja jūrai sudainavo vaivorykštės serenadą. Murmtelėjęs, kad “viskas ok“ ir kad „jis dar gyvas“, mano kolega nukeliavo bandyti užmigti kapitono lovoje, kurioje galima sandariausiai įsisprausti esant dideliam siubavimui. Nežinantiems paminėsiu, kad esant jūros ligos atvejui labai sunku funkcionuoti ir vos ne vienintelis dalykas, kurį galima daryti, yra miegas.

Aš toliau sėdėjau apsikabinęs statramstį ir laukiau, kol ateis mano eilė. Žinojau, kad tai turi įvykti, tik nežinojau - kada. Norėjosi, kad mano gastro-geizeris išsiveržtų natūraliai. Kaip bebūtų keista, laukimas užtruko ilgiau, nei būčiau tikėjęsis iš savo savijautos, ir, nors Romos per dieną irgi nepastatė, pasėdėjęs taip dešimt minučių visdėlto nusprendžiau, kad procesas reikalauja spartinimo. Patikimi rodomasis ir vidurinis pirštas ėmėsi darbo, bet jų darbo rezultatas liko nuviliantis. Nesinorėjo nei laukti toliau, nei dar kartą bandyti save provokuoti. Nusprendžiau, kad leisiu šiai lemčiai įvykti pagal savo grafiką. Kapitonas pasiūlė ir man pamiegoti, kad grįžčiau į funkcionuojančio įgulos nario stadiją. Kadangi vis dar kankino plėšantis galvos skausmas, pasiūlymui nesipriešinau. Tuščiai pasiteiravau, ar tikrai nereikalinga mano pagalba, nors anaiptol nebuvau panašus į žmogų, gebantį kam nors padėti – netgi sau,- ir nukeliavau bandyti užmigti į priekinę kajutę.

Priekinėje kajutėje, kaip ir visame laive, buvo tamsu. Priekinę kajutę, kadangi jinai, kaip sufleruoja pavadinimas, yra priekyje, labiausiai supa. Priekinėje kajutėje buvo šalta. Priekinėje kajutėje patalynė buvo šlapia, tad reikėjo gultis su striuke, dėl skubėjimo užsimesta ant nuogo kūno, ir kombinezonu. Priekinės kajutės lova yra milžiniška, tad kūną, esant dideliam bangavimui, mėto kur papuola. Šalia priekinės kajutės esančio tualeto grindys kažkodėl pildėsi vandeniu ir girdėjosi jau nemažos balos teliūškavimas. Priekinė kajutė buvo toli gražu ne penkių žvaigždučių viešbutis.

Trenkiant didesnei bangai kūnas mesdavosi ne į šonus, bet pakildavo į orą ir vėl tėkšdavosi žemyn. Buvo šalta, galvą vis dar plėšė migrena. Vienai iš bangų kalus į forą, ant manęs per liuką pasipylė jūros vanduo. Bent jau pasidarė aišku, kodėl patalynė šlapia. Užmigti sekėsi sunkiai: tiek dėl šalčio, tiek dėl purtymo, tiek dėl protarpiais aplaistančio dušo. Labai troškino ir burna buvo perdžiūvusi, bet atsikelti ir ieškoti hidracijos buvo baisu, nes žinojau, kad nuo supimo labai greitai pradėsiu žiovauti humusu. Dar trukdė šokas, sukeltas netikėtai patekus į tokias aplinkybes. Jaučiau, kaip iš streso drebėjo įsitempę visi kūno raumenys. Virtuvėje griuvinėjančių daiktų garsai sudarė įspūdį, kad jachta tuoj subyrės į šipulius. Nepaisant to, kapitonas tikino, kad viskas gerai ir kad jis yra buriavęs blogesnėse sąlygose.

Gulėdamas toks apgailėtinas ir sušalęs supratau, kad reikia mintimis nueiti kažkur kitur, į savo saugią vietą, psichologiškai sudainuoti savo „My favorite things“ versiją. Taip atsidūriau šiltoje lovoje žvėryne, apsikabinęs savo miegančią ex, žvelgiantis per langą ir klausantis už stiklo siaučiančios vasarinės audros. Kaip malonu girdėti perkūniją ir lietaus mūšą komfortabiliose minkštos lovos sąlygose. Daug maloniau, nei būti tos perkūnijos epicentre. Kiek nustebau, kad tokią akimirką pagalvojau apie savo ex – gal verta dar kartą persvarstyti tuos santykius? Kaip ten bebūtų, aplinkybės santykių svarstymui idealios nebuvo. Be to, toks pasinėrimas į savo psichologinę saugyklą man padėjo ir suteikė drąsos eiti susirasti vandens, tad buvo laikas judintis.

Atsistojęs vargais negalais nuėjau iki virtuvės ir supratau, kad reikia ne eiti, o bėgti toliau. Paskubom užsikabarojau trapu, užsikabinau už statramsčio ir sukabėjau ganėtinai ilgą maldą porcelianio dievui. Nebūtina priešais jį klupėti, kad jam melstis. Porceliano dievas yra visur ir tą vakarą jis buvo paminėtas kaip niekada dosniai. Galima būtų sakyti, kad būtent tada, kai toks varganas, sušalęs ir drebantis vėmiau per laivo bortą į audringą jūrą, aš burnoje pajutau nuotykių skonį. Ir žinote, ką? Jis man patiko.

Baigęs pamaldų apeigas nusivaliau srėbtuvę su rankove, atsisukau į kapitoną ir pasakiau „Oh yeah!” Mainais pamačiau jo šypseną, o už jos niekieno nelaikomą rumpelį. Nei autopilotas, nei Gal'o ranka nekontroliavo, kaip juda vairalazdė - jinai tiesiog blaškėsi stichijoje. „Gal, kodėl nevairuoji jachtos?“ „Jinai išbalansuota vėjyje – čia tau ne kokia Bavarija!” Nežinojau, ką tai reiškia, ar ką tai bendro turi su „Bavarija“ tipu jachtomis. Pažvelgęs į kompasą pamačiau, kad, išties, jachta niekieno nevaldoma laiko pastovų kursą ir tamsoje bangas skrodžia nuoseklia kryptimi. Pasirodo, plaukiant aštraus beidevindo kursu „Vancouver 25” gali išsibalanssuoti ir plaukti pati, niekieno nevairuojama, net esant audringai jūrai. Jėga!

Gal'as pasakė, kad po sekančio vendo galiu pabandyti miegoti ant sofos galinėje kajutėje, kur mažiau purto. Vendo, arba laviruotės metu, laivas pasisuka į vėją priešingu šonu, permeta bures ir pasvyra į kitą pusę. Gal'as turėjo omenyje, kad laivo pasvirimas bus toks, kad tiesiog galėsiu susmukti į lovos kampą. Kaip ir buvo žadėta, po laviruotės atsiguliau, susmukau į patogų kampą ir patogiai pagulėjau apie penkias minutes, kol bangos į orą išmestas puodas nusileido ant mano kelio, o tada dar viena laviruotė mane numetė ant žemės. Vėl pabandžiau miegoti priekinėje kajutėje, bet rezultatas buvo toks pats, kaip ir prieš tai: išbėgau į kokpitą, užsikabinau už statramsčio ir atrajojau humuso likučius. Taip kabėdamas, nusilpęs, su ištuštintu skrandžiu ir veidu labai arti vandens, žvelgiau į tamsoje žybsintį planktoną. Iki šios kelionės nežinojau, kad Viduržemio jūroje yra bioliuminescentiško planktono. Bet štai, kaip mini jūrų angelai priešais mane mirgėjo šie padarai ir kuždėjo, kad viskas bus gerai.

Atsisukau į kapitoną ir pasisiūliau perimti budėjimą – vistiek negaliu miegoti. Jis nustebo, bet nesipriešino, nes pats buvo ganėtinai pavargęs. Taigi, pasiėmiau butelį vandens, griebiau į rankas rumpelį (taip, rumpelį), užsikabinęs už gervės atsistojau ant kojų ir ėmiau stebėti jūrą. Po truputį mano kūnas nusiramino. Gaivus oras pradėjo prablaškyti galvos skausmą, bangos nebeatrodė tokios baisios ir staiga nuo plaukimo vėl pradėjau jausti malonumą. Prabudėjau apie keturias valandas, kol iš manęs vairalazdę vėl perėmė kapitonas, o vėliau - ir jėgas atgavęs Rimvydas.

Ir štai šitaip mes per vieną vakarą labiau tapome jūreiviais, nei per dvi savaites buriavimo kursų. :)

Comments

Marius 3 years, 12 months ago

"kaip gastroenterologinė fėja jūrai sudainavo vaivorykštės serenadą" - made my fucking day

Link | Reply
Currently unrated

Maxima 3 years, 12 months ago

Ačiū

Link | Reply
Currently unrated

Tomas 3 years, 12 months ago

Atsiprašau, Lietuva...

Link | Reply
Currently unrated

tadas 3 years, 12 months ago

Labai žavus postas. Matosi, kad laikas praleistas jūroje augmentuoja literatūrinius gebėjimus. Jaučiu, kad ir Radiardas Kiplingas pakeltų antakį skaitydamas apie rumpelį.
Laukiam kitų nuotykių!

Link | Reply
Currently unrated

Egle 3 years, 12 months ago

Nesijaudinkit dėl libido - parplaukę iš jūros būsit seksualiausi sausumos vyrai ;)

Link | Reply
Currently unrated

Planktonas 3 years, 12 months ago

Pabandykit valytis dantis kai yra planktono! gaunasi super fejerverkai

Link | Reply
Currently unrated

wia 3 years, 12 months ago

Mano vaizduotė nupiešė vaizdą :)))))))))) Siaubas, koks geras bajeris :)))))

Link | Reply
Currently unrated

Gramatikas 3 years, 11 months ago

Bimso švartovas, - už tokią leksiką mažokai, sakyčiau, vėmėte.
Bet kad "neatšokote" nuo jūros po šitokių pakartotinų procedūrų teikia vilties, kad gal kada nors iš jūsų kas nors gal ir išeis.

Link | Reply
Currently unrated

Paulius II 3 years, 11 months ago

Kadangi jachtos vidų tik aprašinėjate, tai skaitytojams įdedu linką kaip jos atrodo (http://sailboatdata.com/viewrecord.asp?class_id=756).
Statyt Vancouver-25 pradėjo 1983 m. ir pastatė tik 28 jachtas.

Link | Reply
Currently unrated

New Comment

required

required (not published)

optional