3
Dec
Nuo vilko ant vilko ant meškos (pirma dalis)

Marinos yra savotiškai panašios į kempingus: atriedėjus ten su savo ratais ir susimokėjus už vietą, galima pasikrauti elektros, nusiprausti ir pernakvoti. Nors į plaukimą ir į jachtos priežiūrą mūsų naujasis kapitonas žiūri atsakingai, atsiskaitymo už marinų paslaugas klausimu jis yra kažkiek, sakykim, liberalesnis. Paties Gal'o žodžiais, jis stengiasi palaikyti „low profile“. Tai pasireiškia tendencija į marinas atplaukti naktį, ar bent jau sutemus, patyliukais, net ne pyptelėjus per radiją, prisišvartuoti ir lygiai taip pat tykiai paryčiais išsėlinti. Jei tik įmanoma, slapto vizito metu dar bandoma užsipildyti ir vandens rezervus.

Nors mums su Rimvydu ši praktika kelia nemenką diskomfortą, truputį pasimuistę vis dėlto sutikom viską daryti pagal Gal'o protokolą, kuris tolygus protokolo nebuvimui. Kapitonas tokiu principu semi-sėkmingai atkeliavo nuo Tel Avivo iki Ispanijos, tad kodėl mes jį dabar turėtume sustabdyti? Kalba eina ne tik apie principo reikalą, bet ir apie pinigų taupymą. Nakvynė marinoje kainuoja nuo dešimties iki trisdešimties eurų ir, perskaičiavus alaus skardinėmis, ši suma įgauna mikroną prasmės. Na, bent jau iš studentiškos perspektyvos.

Iki Santa Polos atplaukėme apie vidurnaktį. Dar gerokai prieš kertant uosto vartus žyminčias žalią ir raudoną šviesas (Mini-švyturius? Stulpus? Mirkses? Aš nežinau!), Gal'as nuleido bures ir užvedė variklį. Tipinis žmogus „variklio užvedimą“ asocijuoja su raktelio pasukimu ar mygtuko paspaudimu. Gal'o laive šis procesas kiek labiau archajiškas: pirmiausia nuimami trapo laiptai, tada ištraukiama gyvenamasias patalpas nuo variklio skirianti medinė plokštė, į rankas paimama solidi metalinė rankena, kurią tvirtai suėmus ir labai intensyviai sukant užvedamas variklis. Pavykti gali anaiptol ne iš pirmo karto. Norint palaikyti „low profile“, geriausia tai daryti kuo toliau nuo bereikalingų ausų. Varikliui užsivedus viskas padaroma atbuline tvarka: ištraukiama rankena, kuri, baigus rankinį centrifūgavimą, greičiausiai iššoko pati, uždaromas variklis ir į vietą vėl įstatomi laiptai. Piece of cake.

Taigi, kaip nindzės visi nutilom ir, susispietę ant denio, tamsoj, pradėjom akylai stebėti mariną, ieškodami vietos prisiparkuoti. Variklo apsukos vos siekė tūkstantį, tad jo spurdėjimas po mūsų kojomis buvo minimalus, kaip ir jachtos greitis. Taip sliūkindami po truputį judėjom tarp eilių super prabangiai atrodančių jachtų: didelių, blizgančių, be jokių bereikalingų rakandų ar akį rėžiančių įbrėžimų. Praktiškai visos matomos jachtos buvo mūsų vargšės, apkrautos, nemažai gyvenimo mačiusios „Vancouver 25“ antitezės. Kita vertus, „Millennium falcon“ irgi nežvilgėjo prabanga, o savo funkciją atliko praktiškai nepriekaištingai. Nespręsk apie knygą pagal viršelį, nebent ta knyga būtų apie knygos viršelių dizainą.

Pagaliau radus laisvą vietą, atsargiai įplaukėme į ją laivo foru. Su Rimvydu užrišome priekinius švartovus, o Gal'as, kuris, geriau nei mes, žino, kaip sudurti galą su galu, gale su kobiniu susižvejojo ir užrišo mano mėgstamąjį „slimeline“. Kalbėjome patyliukais, laive buvo išjungtos visos šviesos. Prisišvartavus nevirpindami oro persirengėme ir susiruošėme išeiti į miestą. Prieš paliekant jachtą dar užpildėme vandens rezervus – atsarga tuo atveju, jei netyčia paryčiais reikėtų skubiai nešti kudašių,- ir pagaliau išvykome ieškoti interneto ir elektros. Mūsų misija prasidėjo jau po vidurnakčio, tad ši ekspedicija buvo ne mažiau naivi, nei ambicinga.

Paėjus apie dešimt metrų Gal'as šūktelėjo „it's a laser lock!“ ir nubėgo atgal į laivą. Mes neturėjome žalio supratimo, apie ką eina kalba, bet piršosi išvada, kad Gal'as tai daro ne pirmą kartą. Taip pat piršosi išvada, kad jis žino, ką daro, nors nežino, kad to, ką daro, galima būtų ir nedaryti. Netrukus kapitonas grįžo su nedideliu medžiagos gabalu. Priėjus iki išėjimo nuo tiltelio (vieno iš daugelio), prie kurio prišvartuotos jachtos, pasiekėme dideles duris su grotomis iš abiėjų pusių, kad nieks nesugalvotų ant jachtų parkingo šokti iš šonų. Virš durų spindėjo nedidukas apsauginės kameros kupolas. Iš vidinės pusės užraktas atsidarė tiesiog rankenos paspudimu, tad Gal'as, prieš užverdamas mūsų patekimo atgal portalą, į spyną įbruko minėtą medžiagos gabalą. Kapitonas mėgsta vartoti terminą „malaka“, kuris graikiškai daugiau ar mažiau ekvivalentus lietuviškajam „šiknius“. Gal'o žodžiais tai, ką jis padarė, yra labai nepiktybiška „malaka“ skalėje ir niekas neturėtų širsti, net jei ir rastų jo perkonfigūruotą durų spyną.

Santa Polo tokiu metu buvo tuštut tuštutėlis. Plačiose gatvėse siautė stiprus vėjas ir blaškė po jų perimetrą pavienes šiukšles. Jausmas buvo toks, tarsi tapome neseniai įvykusios zombių apokalipsės liudininkais. Judant pirmyn žmonių negausėjo ir keitėsi tik pro šalį slenkančių uždarų užeigų pavadinimai. Prie vieno tuščio staliuko sėdėjo kažkokia žmogysta su ant galvos užtrauktu kapišonu ir tamsoje skendinčiu veidu. Galbūt tai - dar vienas naktinis blogeris, nežinojęs saugumo procedūros esant zombių protrūkio įvykiui, o gal Chuanas tiesiog pamiršo piniginę kitose kelnėse ir, stengdamasis išvengti nepatogaus pokalbio, bandė nejudėdamas išlaukti, kol išsiskirstys visi restorano darbuotojai. Mažai žinomas faktas, kad padavėjai mato tik objektus, kurie juda; panašiai kaip tiranozauras iš „Jūros periodo parko“. Chuanas tiek laiko išsėdėjęs nejudėdamas galėjo palaipsniui pereiti į meditacijos būseną ir, teoriškai, net pasiekti nirvaną. Kokia bebūtų Chuano istorija, mes jo neklibinę nupėdinome toliau.

Galiausiai pasiekėme veikiančią užeigą, kurioje dirbo, bent jau iš pažiūros, gyvi ispanai. Taigi, nors ir keista, zombių apokalipsės teorija vidėlto nepasitvirtino. Kuo greičiau išsiklausinėjome, koks yra bevielio interneto slaptažodis ir, paskubomis prisijungę, apraminome atsiribojimo nuo žiniatinklio sukeltas „lomkes“.

Baigę naršymą Rimvydas su Gal'u susikrovė daiktus ir pajudėjo link valties, o aš likau su intencija dar šiek tiek paklaviatūruoti naują blogo įrašą. Susitarėme, kad mano sugrįžimui duryse vis dar bus paliktas skuduras. Daug ramiau žinant, kad kažkur yra įspraustas tavo sugrįžimo laukiantis skuduras. Į mirgantį kompiuterio ekraną maigydamas klavišus žiopsojau dar apie valandą, kol užeigos darbuotojai, vis dėlto užfiksavę mano, nors ir minimalų, judėjimą, pasakė, kad laikas nešdintis. Taigi, išsinešdinau.

Gatvės buvo dar tuštesnės, nei keliaujant į priekį. Vienos vandens sporto prekių parduotuvės manekenas į mane iš vitrinos spoksojo itin kraupia, kupina sveiko proto nebuvimą reklamuojančios šypsenos, išraiška. Gal šiek tiek nemandagiai atgal nenusišypsojau, bet nepasibodėjau sustoti ir nupleškinti į mane psichotiškai žvelgiančią kite-surfer'io kaliausę. Turbūt parduotuvės menedžmentas taiko kažkokią itin modernią marketingo strategiją, kuri kol kas dar nespėjo pasiekti mainstream'o.

Marinoje taip pat nebuvo nei gyvos dvasios, viskas buvo apšviesta ryškia, jaukumu nekvepenčia, gatvės žibintų šviesa. Vartelius į mūsų tiltelį pasiekiau apie pusę trijų ryto. Iki jų nepriėjęs nusprendžiau nelėtindamas žingsnio pasukti link tualetų ir įsitikinti, kad niekas manęs nestebi. Instinkas pasiteisino – buvau stebimas. Šešėliuose prie įėjimo į tualetus į mane labai suinteresuotai žvilgsnį delbė apsauginis, kuris greičiausiai būtų nuesekęs iš paskos, jei pamatytų, kaip nuimdamas skudurą atidarau vartus.

Apsauginio veidas buvo šiek tiek panašus į Antonio Banderas'o, tik mažiau patrauklus, o akys labiau panašios į žuvies. Patogumo dėlei pavadinsiu jį „Los Ungurys“. Los Ungurys buvo stambus, gąsdinančiai intensyvus ir pasiruošęs išsiaiškinti, kas aš esu ir kur aš susiruošęs. Pasvėriau galimybę meluoti ir nusprendžiau, jog pasakęs, kad šiaip čia vaikštau, ženkliai apsunkinčiau savo patekimo atgal į jachtą procedūrą. Liko tik bandyti „apsimesti šlanga“ ir stengtis pateikti kuo mažiau informacijos. Laimei, aglų kalbą apsauginio liežuvis lankstė sunkiai, tad horizonte dar šmėžavo šansas kažkaip prasisukti.

Pasakiau, kad prieš eidamas į jachtą norėjau nueiti į tualetą. Paklaustas, koks yra jachtos pavadinimas, pasakiau „Vancouver 25“, nors iš tiesų ji vadinasi „Ofek 1“. Kolegai, kuris tuoj turėjo būti tardomas policijos, Alo Pačino vaidinamas Rikis Roma iš „Glengarry Glen Ross“ aiškino: „sakyk tiesą, nes tiesą sakyti lengviausia“. Atsiminęs šį fiktyvaus personažo patarimą ir stengiausi daryti būtent tai, kas yra lengviausia, bet, kadangi mano atveju pilna tiesa reikštų savotišką mūsų įgulos pražūtį, ją minimizavau ir atsirinkau tokią, kuri padarytų mažiausiai žalos.

Leistas eiti į tualetą padariau savo didžiausią to vakaro strateginę klaidą. Ką reikėjo padaryti, tai ramiai atsisėsti, išsitraukti išmanųjį telefoną ir pereiti vieną iš žaidimo „Zelda: A Link to the Past“ požemių. Ką aš padariau buvo tiesiog klasikinis nusišlapinimas. Bad move. Išėjus laukan Los Ungurys kantriai manęs laukė ir paprašė, kad palydėčiau jį iki jachtos. Na, pamaniau, blogiausiu atveju teks susimokėti tuos trisdešimt eurų. Nors ir visai smagu būtų nuo apsauginio pabėgti, ant kupros kabantis milžiniškas kompiuteris šį planą stipriai apsunkino. Priėjus tiltelio vartus buvau paklaustas, ar iš spynos kyšantis skuduras buvo paliktas man. Pasakiau, kad neturiu žalio supratimo, kas čia per daiktas. Skuduras buvo numestas ant žemės. Viso gero, o skudure, tavo ištikimas tarnavimas neliko nepaminėtas.

Priėjus mūsų laivą, kurį aplinkos kontekste būtų galima pavadinti gelda, Los Ungurys stipriai sunerimo. Matomai, pastebėti mūsų atvykimą buvo dalis jo darbo aprašymo ir kitų jachtų pašonėje linguojantis „Vancouver 25“ spindėte spinduliavo Los Ungurio nekompetencija. „Kada atplaukėte?“ „Prieš porą valandų“. „Prieš porą valandų???“. Į klausimus, kodėl nebuvo pranešta per radiją ar susimokėta atsakiau pečių trūkčiojimu. Mačiau, kad ungurys pasimetė ir situacija truputį susibalansavo mano naudai. Buvau instruktuotas iš pat ryto su kapitonu nueiti į marinos ofisą ir susimokėti už nakvynę. „Žinoma“, pasakiau. „Abejoju“, pagalvojau.

Kapitono mano žinia apie pasikeitusią situaciją nesužavėjo. „Well, that's a bummer“, buvo jo reakcija. Nepasitarę ir klausimui neskyrę praktiškai jokio laiko nusprendėme problemą atidėti iki ryto. Taigi, ryte atsibudau pats pirmas ir priminiau įgulos nariams apie mus užgulusius sunkumus. Gal'as pasakė, kad yra trys sprendimai:

    1. Nueiti susimokėti.
    2. Nenueiti susimokėti ir likti marinoje.
    3. Nenueiti susimokėti, išplaukti iš marinos ir prisišvartuoti kur nors netoliese.

Pirmas variantas? Absurdas. Antras variantas prašyte prašėsi nemalonumų, tad ėmėmės trečiojo. Paskubomis išlipome, susirinkome virves, atsišvartavome ir palikome marinos teritoriją. Naują vietą radome uosto pakrašty, šalia žvejų geldų, kur daug mažiau kritom iš bendro konteksto. Pavalgę karališkus pusryčius, kurie susidėjo iš avokadų, pomidorų, tahini (sezamo sviestas), žalio svogūno, alyvuogių aliejaus, batono, konservuotos menkės ir vyno, nusprendėme nueiti nusiprausti į marinos, iš kurios pabėgome, dušus. Šis sprendimas tapo mūsų strategine klaida numeris du.

Comments

Loreta 4 years ago

Like rašau aš judviems. Gražios istorijos ir įdomūs nuotykiai! Ar bent vėjai pučia? :)

Link | Reply
Currently unrated

Tomas 4 years ago

Ačiū! :) Pučia, bet ne visada. Kartais koją pakiša ne vėjas, o srovės. Pavyzdžiui, plaukiant į Gibraltarą, kelias valandas vandeny paišėm zigzagus, kol galų gale supratom, kad globaliam kontekste stovime vietoj :)

Link | Reply
Currently unrated

Živilė 3 years, 12 months ago

Labai patinka jūsų rašymo stilius! Taip lengvai skaitosi, kad ir neturėdama laiko, visą kitą metusi, įnikau į jūsų nuotykius. :) Gero vėjo!

Link | Reply
Currently unrated

Gramatikas 3 years, 11 months ago

Amžinas, labai suyprantamas "būti ar nebūti" t. y. "mokėti ar nemokėti" už uostą. Kartais jis per "vogti ar nevogti" konvertuojasi į "susimokėk už tai kuo naudojies". Kartais ne.

Link | Reply
Currently unrated

Paulius II 3 years, 11 months ago

Tam Gal'ui tik 24 metai, tai dar iš studendiškų įpročių neišaugęs. Subręs ir mokės marinų mokesčius arba supsis ant inkaro. Visada yra pasirinkimas ir nėra reikalo vagiliaut.

Link | Reply
Currently unrated

karolis 3 years, 11 months ago

fantastiškos istorijos. apie buriavimą, laivus ar vandenį nieko patart negaliu, bet bent jau galiu išmokyti rašyti 'vis dėlto' :-)

Link | Reply
Currently unrated

New Comment

required

required (not published)

optional