22
Nov
Skraidantys sumuštiniai

Vieną dieną Jim'as pasiūlė aplankyti Sotogrande - vieną prabangiausių vietovių Ispanijoje, turinčioje savo prieplauką ir dėbsančią į Gibraltarą ir Maroką. Viskas pradėjo aiškėti, kai supratome, kad Džimas bandys mus įsivilioti į savo ir Cathy namus. Čia reikėtų prisiminti mūsų netipinį sandorį - buriavimo mokyklos sutiko mokyti mus mainais į mūsų paslaugas (šiek tiek dizaino, kompų dalykų ir video). Šis priėjimas per galines mokyklų duris leido artimiau susipažinti su jų įkūrėjais, kurie įpratę prie tradicinio monetarinio sandorio. Kevinas ir Yves liko mūsų laukti jachtoje, o mes įsėdome į sportinį Džimo Audi, kuris dar labiau sustiprino jo kaip Džeimso Bondo prototipo įvaizdį, ir brūžuodami automobilio dugną ant saugumo kalnelių nuvingiavome gilyn į Ispaniją.

Buvo jau tamsu, tai dabar nerasčiau, kur važiavome, ir nelabai galėčiau papasakoti, kaip atrodė jų namas, bet buvome jaukiai pasitikti, nuprausti duše, pašildyti prie židinio, pavalgydinti ne ištaigingu, bet namų, maistu ir prisodinti prie darbo. Peržiūrinėjome kelių praėjusių dienų plaukiojimo vaizdus, aptarinėjome, kaip turėtų atrodyti jų video, ir kaip nepatekti į juoduosius el. pašto adresų sąrašus. Po savaitės plaukimo jau buvo aiškiau, kurie čia tie nekompetentingi veikėjai video medžiagoje, kurių mazgų narpliojimo, šokinėjimo iš jachtos ir supimosi ant giko geriau į reklaminį video nekelti. Vakare grįžome nakvoti į jachtą.

Plaukimas į Sotogrande buvo vienas šiurkščiausių iki tol - netgi pirmą kartą buvo kiek užsupę, bet buvo pakutenimas plunksna palyginus su penktadieniu, kai Kevinas ir Yves turėjo laikyti savo egzaminą. Penktadienį anksti ryte į kajutę užėjo Patrikas - aukštas, motociklininko apranga apsirengęs Yachtmaster egzaminatorius, kurio balsas buvo toks žemas, kad rezonavo su jachtos korpusu. Kamuoliniai debesys, lietus ir orų prognozė žadėjo liūdnuosius kalnelius, o čia dar prieš akis įtemptas 10 valandų plaukimas.

Viskas prasidėjo gan ramiai - nuo kelių prisišvartavimų ir atsišvartavimų Gibraltare. Tuomet išplaukėme į jūras ir be nuolatinio kandidatų kamantinėjimo apie buriavimo teoriją egzaminuotojas Patrikas karts nuo karto nepastebimai ranka stumtelėdavo plūdurą į vandenį taip simuliuodamas žmogaus už borto gelbėjimo procedūrą. Vieną kartą tai padarė gal 100 metrų nuo krovininio laivo - taip tyčia ar netyčia įstumdamas mus visus į pavojų, kas kažkodėl kainavo Yves neišlaikytą Yachtmaster egzaminą. Jausmas laive, vėtomame 6 balų pagal Boforto skalę stiprumo vėjo, toks tarsi nuolat darytum pritūpimus duše. Mums, pirmą savaitę pėdomis liečiantiems denį, buvo tikras išbandymas - vien kiek pastangų reikėjo norint nueiti į laivo priekį iškelti Ispanijos vėliavėlei ar motoro simboliui. Tomas tikriausiai savo anūkams daug sykių pasakos istoriją kaip pirmą sykį gamino sumuštinius ingrediantams skraidant po virtuvę. Žinoma, tikriems jūrų vilkams tai keltų juoką, bet juk vilkiūkščiai dar tik akis pramerkę, ir Gibraltaras visai nėra paprastas uostas - kas kelis kabeltovus čia zuja krovininiai laivai, keltai, žvejai, pilotiniai laivai, jachtos, kyšo dešimtys pavojus žyminčių plūdurų. Jausmas toks, tarsi per tą dieną būčiau išmokęs tiek pat, kiek per visą savaitę prieš tai.

Naktį grįžome į ramų namų uostą ir palikome egzamino dalyvius aptarimui, o patys, kiek netikėtai pralindę pro kažkokį tunelį ir atradę Gibraltaro senamiestį, gurkšnojome viskį ir romą prisimindami praėjusią savaitę ir stebėdamiesi žemomis kainomis šitame keistame Didžiajai Britanijai priklausiančiame uolos polyje, kur automobiliai važiuoja teisingoje pusėje ir kur spausdinami abejotino tarptautinio pripažinimo banknotai.

Kitą rytą saulėtas aukšto slėgio oras paruošė pietų Europos padangę sklandžiam skrydžiui į Londoną. Beje, neseniai Gibraltaro oro uosto pakilimo takas buvo išrinktas baisiausiu keleiviams. Visų pirma, kylant lėktuvams yra uždaroma pakilimo tako kertama viena judriausių Gibraltaro gatvių, vedanti į Ispaniją. O tuomet lėktuvai, virpinami nuo uolos įsibėgėjančių vėjų, lekia į už kilometro vandens įrėmintą pakilimo tako pabaigą, kas, mano galva, yra saugiau negu lėkti į kokį priemiestį, bet gal vistiek baisu. Na, o mūsų skrydis buvo vienas sklandžiausių apskritai kada nors mano patirtų ir jau netrukus Londone susitikome savo pirmąjį rėmėją - Adomą, kuris mus dosniai valgydino japonišku maistu ir darė World Press Photo apdovanojimo vertas nuotraukas.

Po kitų kelių valandų įsitaisius Londono traukiniuose besprendžiant Essential Navigation and Seamanship egzaminą jau laipinomės į Atėnop skrendantį lėktuvą. Autobuse iš oro uosto graikų jaunimas mus nukreipė teisinga linkme ir netrukus su Nefeli, pas kurią apsistojome vienai nakčiai, jau skanavome spanakopita ir souvlaki. Su Tomu bandėme suprasti Graikiją ir kaip grafiti perteklius koreliuoja su jos socioekonomine situacija. Kitą vakarą jau laukė išsilaipinimas Aegina saloje ir naujos pakopos mūsų jūreivystės karjeroje pradžia. Sunku patikėti, kad dar nebuvo praėjusi nė savaitė mūsų kelionės.

Comments

Buriuotojų Karalius Stiebalas Mazgrišinskas 4 years ago

Vyrai, visos buriuotojų karalystės vardu aš į jus ištiesiu savo standų skeptrą

Link | Reply
Currently unrated

e 4 years ago

o mama

Link | Reply
Currently unrated

New Comment

required

required (not published)

optional