29
Dec
Sudiev kojinei ir atokiesiems Europos krantams

Pamečiau kojinę. Ši neganda mane apniko, kai, įsirėmęs į vieną iš kokpito tento atramų, bandžiau savo pėdos apvalkalą, kartu su kitais nešvariais baltiniais, atstatydinti į nešiojimo reject'ų maišą. Netyčia krūptelėjus ir nevalingai prasivėrus rankai, laisvo kritimo pagreitis perėmė iniciatyvą ir nuviliojo kojinę link pieniškai lygios vandenyno dykumos. Vos pramušusi vandens paviršiaus įtempimą, ji ėmė palaipsniui atsilikti nuo viso labo trijų mazgų greičiu tolstančios jachtos. Anksčiau esama kojinė neatliko jokio raktinio vaidmens mano gyvenime, neskaitant buvimo kojine, bet būtent tuo momentu kažkodėl supratau jos, galbūt giliai filosofinę, svarbą sau.

Matydamas kojinę vienišai plūduriuojančią virš vandenyno gelmių prarajos taip pat pajutau ir į savo gilumas prasiskverbiantį liūdesį. Sausumoj kojinių dingimas yra normalus, beveik dogmatiškas. Visi protarpiais prie skalbyklos aukuro baltinių šventiesiems paaukojam bent truputį savo garderobo simetrijos. Nevalingai, bet ir neišvengiamai. Vienas iš bruožų, kuriais vandenynas skiriasi nuo sausumos yra jo slogus skalbyklų ir apatinio trikotažo parduotuvių trūkumas. Buriuojant turi tik tai, ką pasiėmei iš sausumos. Kartais galima rasti plūduriuojančių rakandų, bet kojinių - labai retai.

Manęs niekas neparuošė šiai situacijai. Kokia tolimesnė veiksmų seka yra korektiška? Ar galiu nešioti likusią kojinę? Ant kurios kojos ją dėtis? Ką daryti su kita koja? Vis dar neturiu atsakymų į šiuos klausimus, galbūt niekada ir neturėsiu. Tolstančiai kojinei nepalikus mano akiračio šūktelėjau kapitonui ir paklausiau, ar negalima būtų padaryti menkos apylankos. Paprastai atsakymas į tokį klausimą būtų ne, tačiau tą dieną, kaip ir dieną prieš tai ir dieną po to, vandenyne tvyrojo visiškas štilis. Ežere retai būna toks ramus vanduo, kokį matėme nusidriekus iki horizonto į visas pasaulio kryptis. Taigi, Gal’as, per daug neprieštaraudamas, bet per daug ir ne džiūgaudamas, apsuko laivą ir atliko suimprovizuotą „sock over board” manevrą.

Norėčiau perspėti žmogiškajam emociniam skausmui nepakančius skaitytojus, kad už kelių sakinio konstrukcijų šios istorijos laukia labai tragiškas siužeto vingis. Persisvėriau laivo achteryje iš porto pusės (nekantrauju išgirst naujus priekaištus dėl darkomos buriavimo terminologijos) ir pasiruošiau susigrąžinti iš vandenyno tai, kas teisėtai buvo mano. Kojinė po truputį artėjo, aš svėriausi vis toliau, kojinė artėjo vis labiau ir, galų gale... ji praplaukė per kokius tris centimetrus nuo mano pirštų. Mūsų atnaujinto buvimo kartu prošvaistė iš naujo ėmė niauktis. Manau, kad tikrai būčiau galėjęs dar truputį labiau pasiduoti į priekį ir ją pačiupti, bet kažkodėl to nepadariau. Nežinau, kaip tai sau atleisiu. Tiesą sakant, jau atleidau, bet nežinau, kaip.

Dabar jau nenoromis, kapitonas dar kartą apgręžė „Ofek 1”. Deja, kad išvengtume meškerės valo įsukimo į variklio propelerį, teko padaryti daug didesnę apylanką. Vėl ėmėme iš lėto artėti prie kojinės. Vėl persisvėriau achteryje iš porto pusės. Kojinė vėl po truputį artėjo. Akimirkai ją užstojo laivo foras ir ta akimirka nusprendė trukti amžinai. Kojinė galų gale prigėrė ir nugrimzdo. Viso gero, kojine. Tikiuosi, kad radai sau naują pritaikymą povandeniniame pasaulyje. Galbūt koks aštuonkojis pasidarė sau atkutiūrišką kepurę. Galbūt simpatiška aštuonkojė, pamačiusi jo stilingą apdangalą, pradėjo jam rodyti ženklus. Galbūt jis pamatė jos ženklus. Galbūt jie pradėjo aštuonkojiškai flirtuoti ir jausti savo aštuonkojiškuose pilvukuose aštuonkojiškas peteliškes. Galbūt aštuonkojė leidosi liečiama aštuonkojo čiuptuvų. Galbūt jis iš džiugesio purkštelėjo netyčiukišką sprindį rašalo. Galbūt. Ačiū tau, kojine.

Maži įvykiai laive gali turėti didelę svarbą. Laiko tėkmė pasikeičia, jis sutirštėja ir pasidaro panašus į kondensuotą pieną. Mačiau, kaip Rimvydas skyrė apie 40 minučių susiraizgaliojusio siūlo atpainiojimui. Nežinau, kas yra neįprasčiau: ar tai, kad jis tam, su dideliu susidomėjimu, skyrė šitiek laiko, ar tai, kad aš su dideliu susidomėjimu stebėjau visą procesą. Kol bangas skrodžiančią jachtą sklandžiai į priekį stumia vėjas, nėra kur skubėti. Žinoma, reikia protarpiais tikrinti, ar su niekuo nesusidursim, kreipti dėmesį į vėjo pasikeitimus ir autopiloto apkrovą. Vėjui keičiant kryptį, kartais reikia keisti burių konfigūraciją, nors kertant Atlantą šio užsiėmimo greičiausiai turėsim labai minimaliai, nebent tik reikės protarpiais rifuoti. Keista, kai nereikia niekur skubėti. Labai jėga, kai nereikia niekur skubėti.

Šį įrašą rašau iš „private members club“ Las Palmoje. Su Rimvydu nutaisę geriausias savo pokerface versijas, nežiūrėdami recepcionistei į akis, vakar meistriškai prasmukome į vidų. Vedini intencijos komfortabiliai paklaviatūruoti mes pataikėme tiesiai į dešimtuką - čia išties labai komfortabilu. Apsidžiaugėme, kai supratome, kad niekas nesiruošia mūsų išprašyti. Tikėtina, kad ir nesiruošė, o recepcionistės mūsų atvykimas absoliučiai nekasė. Nepaisant to, neleisiu sau patikėti tokia realybės versija ir prarasti šios nedidelės, bet svarbios, pergalės.

Iki mūsų plaukimo liko maždaug pora valandų, tad likusias įrašo eilutes turėsiu supilti itin skubotai. Labai norėčiau galėti ant Jūsų pečių, mieli skaitytojai, užkrauti kelis tūkstančius žodžių, bet šį kartą paprasčiausiai nespėsiu. Didžiąją dalį teksto skyriau kojinės incidentui, tad visus kitus atsitikimus apibūdinsiu atsainiai ir paskubomis.

Pirmas tris dienas neturėjome vėjo, tad reikėjo naudoti motorą. Trisdešimties metų senumo motoras išspaudžia vos penkias ar šešias arklio galias, o pakrautos jachtos svoris turbūt siekia kažkur keturias tonas (skaičius iš piršto laužtas). Taigi, judėjome labai lėtai. Naktį kažkokiu būdu vandenyno platybėse dar sugebėjome įplaukti į apleistai plūduriuojančias žvejų virves, kurios įsipainiojo į propelerį. Motorą teko iki ryto gesinti ir naktį tiesiog bejėgiškai sukomės ratais. Ryte savanoriškai įšokau į vandenį ir atraizgaliojau makalynę. Prieš išlipant iš vandens Gal mane sustabdė, padavė gremžtuvą ir pasakė „kad jau esi ten, gal galėtum dar nuo propelerio nuvalyti dumblius“? Tai ir nuvaliau.

Vieną popietę mane pažadino Rimvydas, raginantis išropoti iš laivo ir pažiūrėti į mus apsupusį delfinų spiečių. Jų buvo apie 20, gal daugiau. Valio, delfinai! Super! Jėga! Šaunumėlis! Gal'as, o po to ir Rimvydas, iš eilės persisvėrė per laivo priekį ir sugebėjo kiekvienas paliesti po delfiną. Negalėčiau pasakyti, ar tai buvo tas pats delfinas. Kai atėjo mano eilė, delfinai nusprendė, kad diena jau ritasi link vakaro ir jie nenori vėluoti į vakarėlį, kurį organizuoja stilingasis, čiuptuvuotų patelių numylėtinis, vandenyno aštuonkojis. Likau nelietęs delfino. Na, tikiuosi, kad jie visokeriopai glitūs ir nemalonūs. Ir iš viso - kam rūpi delfinai? Tiesą sakant, man rūpi. Man rūpi delfinai. Tiek dėl to, kad jie labai mieli, tiek dėl to, kad jie valgo mano mėgstamą tuną. Susiraskit kitą patiekalą, delfinai.

Vieną kartą matėme vandens paviršiuje plūduriuojantį vėžlį. Jis tiesiog sau plūduriavo ir niekas jo nepalietė. Tikiuosi, vėžliui neįvarė komplekso tai, kad niekas nebandė jo paliesti. Jei jis nesusidurs su delfinais ir jie jam nepapasakos savo įspūdžių, galbūt jo ego liks nepažeistas.

Kai plaukiant pavyksta pakrauti nešiojamąjį kompiuterį, žiūrime „Arrested development“. Jau beveik įveiktas pirmas sezonas. Dar rezerve turime „Firefly“, „True detective“, „Orange is the new black“ (kuris absoliučiai nedomina ir bus paliktas tam kartu, kai išseks pramogų resursai) ir 1973 pradėtą leisti dokumentinių seriją „The World at War“. Dar atsisiuntėme didelę dalį Dan Carlin podcast'ų serijos „Hardcore History“. Jeigu neklausote „Hardcore History“, pradėkite klausyti „Hardcore History“. Mongolų imperijos istorija būtų gera įžanga į super seksualią Dan Carlino istorijos mokyklą. Protarpiais plaukimo monotoniškumą blaško Ricky Gervais ir Stephen Merchant anti-intelektualūs pokalbiai su Karl Pilkington. Norėčiau buvimo jachtoje veiklai ir veiklos generuojamai savijautai skirti atskirą, labai ilgą įrašą, tačiau tam laiko bus jau tiktai Barbadose. Tada turėsim daugiau ir patirties, nes vandenyno bangų sūpavimas mūsų kasdiene realybe bus beveik mėnesį laiko. O dabar esu priverstas šį kuklų įrašą po truputį vairuoti link pabaigos.

Panašu, kad mums pavyko :) Žinoma, dar laukia Atlanto kirtimas, tačiau mūsų savotiškas tikslas ir buvo galėjimas galėti kirsti Atlantą. Ir mes galime galėti! Formuluotė skamba nevėkšliškai sudėtingai, tačiau galbūt kaip nors sugebėsiu jums perteikti, ką turiu omenyje. Norėjome pasiekti stadiją, kur viskas būtų sustyguota ir paruošta šiai kelionei. Kai net nežinojome, kas yra buriavimas ar iš kur ir kaip iškrapštyti laivą, tikslas atrodė neįtikėtinai toli. Nebuvo aišku, nuo ko pradėti. Dabar, nors tikslas yra kitoje Atlanto vandenyno pusėje, jaučiamės vieną vandenyną jau savotiškai įveikę. Galų gale kapitono Gal'o jachta ir ekipažas yra pasirengę atsišvartavimui. Teliko tik sulaukti paskutinio piktybiškai vėluojančio daržovių ir vaisių pristatymo. Beje, kadangi Gal'as už mus yra trimis metais jaunesnis, panašu, kad jis ir yra Kapitonas Vaikas :)

Liko dar labai daug ką papasakoti: apie apsipirkinėjimą kelionei, apie mūsų konkurentus - kitus laivų tranzuotojus (kurių, beje, yra apstu), apie maitinimosi laive meniu ir dar daug apie ką. Kiek dar progų turėsiu darkyti lietuviškąją buriavimo terminologiją! Tiesa, visa tai daryti teks retrospektyviai, kai jau būsime nuplaukę. Plaukimo metu su Rimvydu abu vesime po atskirą dienoraštį ir dar turėsime vieną bendrą, tad informacijos ir įspūdžių tikimės sukauptį didelę šūsnį.

Šiam kartui tiek. Ačiū visiems, skaitantiems mūsų istorijas: už palaikymą, dėmesį ir už gerus žodžius! Mus su Rimvydu labai motyvuoja jūsų spinduliuojamas pozityvumas ir gavę žinių visada koketiškai krizenam ir krykštaujam kaip dvi mokyklinukės. Atsiprašome, jei dar nespėjome kam nors atrašyti - pažadame su visais mums rašiusiais sukontaktuoti, kai tik turėsime tam daugiau laiko.

Iki susitikimo kitoje Atlanto vandenyno pusėje!

Comments

GR 3 years, 11 months ago

Nagi, prisipažinkit - tas avokadas starboard foto, jis prieš fotosesiją jau buvo vieną kartą suvalgytas?

Link | Reply
Currently unrated

Eva 3 years, 11 months ago

Nerealiai įtraukia! Malonu, įdomu skaityti! Super emocija! Apie kojinę skaičiau balsu ;) iki ašarų prisikikenom ;) gerai pažįstamas jausmas... tik mano kojinės per akimirką grimzta žemyn, o ši jautė emocinę svarbą išsilaikyt..

Link | Reply
Currently unrated

Andze 3 years, 10 months ago

Kokie faini jūs :D perskaičiau visus jūsų įrašus vienu prisėdimu. Labai šmaikčiai ir spalvingai viskas aprašyta, tai net pati įsivaizduoju, kad esu ten :D didžiausios sėkmės siekiant savo tikslo ir, aišku, kuo ramesnio vandenyno! :)

Link | Reply
Currently unrated

tomas b aka anti-kalbajobas 3 years, 10 months ago

Turedavom savo kompanijoj toky zody viena, kury manau dauguma tikrai labai megdavo, kol jis nebuvo nuvalkiotas naudojimui belenkokioje situacijoje. Susipazinus su jusu istorija, jis trumpiausiu atstumu sauna link liezuvio: vogan.

Galbut del nedidelio yrasu kiekio, susidaro yspudis, kad per kelis trumpus suolius patekot is Audingos saliono y laiva, plaukianty link Kubos (neminejot arba nezinau kur plaukiat, bet man malonus ysitikinimas, kad tai yra Kuba). Bet matyt kelias buvo kiek sunkesnis, ir istoriju ir vargu buvo daugiau nei tos pagrindines minetosios. Ar is tikruju viskas buvo peace of cake?

Anyway. Pakartosiu Tada, kad rasymo stilius jusu improvino ir yrasai tapo verti grieko (t.y. skaitymo vietoj dirbimo). Tiesa sakant, jusu stiliai net supanasejo. Sitam yrase, iki pat Rimvydo paminejimo treciuoju asmeniu, buvau tikras, kad tai jis raso. Ar jauciate susiliejima ir jus?

Ysimintiniausi momentai: Tomo fraze apie vaivorykste, vemalus, ir vandenyna (net ir kelis kartus ja paskaites pries pora dienu negebu atgaminti jos kokybiskai); Rimvydo "don't fuck with the pomegranates" is priespaskutinio yraso.

Jau praejo 5 savaites vyrai. Jus gyvi, neprivalejot pasidaryt nauju skyliu sagciai dirzuose kaip Christopher McCandless? Tiesa sakant truputy net nejauku pokstaut "ar nesuvalget vienas kito?", ysivaizduojant galima retrospektyvia tragiska ironija. Ne, jus vienas kito nevalgytumet.

Viena didziausiu priezasciu respecto jums yra tai, kad didele daly pasiruosimo yvykdet paslauga-uz-paslauga mainu pagalba. Na butu buve top, jei ir atsargu kelionei butumet gave mainais uz reklaminio dzinglo pakeitima, bet nu ka. Megstu naturinius mainus. Va as pvz pries pora dienu per pietus pasimainiau su Tobias'u puse Gemüse-Cous-Cous-Pfanne mit Joghurt-Ingwer-Dip y Reibekuchen mit Apfelmus. Jusu pasiekimai beveik tokios pat yspudingi, beveik.

Na ir pagrindine respecto priezastis aisku tokio wild issukio priemimas. Ta prasme, wow. Tuo paskatinate mane nebeatidelioti daugiau sau paciam issikeltu demanding-adventures, admittedly ne tokiu va-bank ir pavojingu kaip jusu. Aciu uz tai.

Tikiuosi gerai leidziat laika tapsnodami per slidzius ir gleivetus delfinus.

tomas

Link | Reply
Currently unrated

Gabija 3 years, 9 months ago

Eheyy, pasiilgau naujų įrašų jūsų tobulu stiliumi! Trūksta atvėsusioje Lietuvoje bangavimo ir avantiūrų ;)

Link | Reply
Currently unrated

New Comment

required

required (not published)

optional